Penktadienis, 2024.12.13
Reklama

Slaugytoja: "Kiekvienam sava liga ir bėda yra svarbiausia"(2)

Saulė Pinkevičienė | 2017-05-08 15:21:36

Rū­ta Tverkienė Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja dir­ba me­tus ir ke­tu­ris mė­ne­sius. Ji ne­abe­jo­ja: „Pa­cien­tai ne­klys­da­mi jau­čia, ar se­su­tė, ku­ri pri­ėjo prie jų lo­vos, mėgs­ta sa­vo dar­bą, ar lau­kia, kol baig­sis jos bu­dė­ji­mo va­lan­dos.“

© Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) asociatyvioji nuotr.

 

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kią ne­leng­vą spe­cia­ly­bę – ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jo?

– Rin­kau­si to­dėl, kad vi­sų pir­ma man ji yra įdo­mi, o įgy­tas ži­nias ir prak­ti­nius įgū­džius ga­liu pri­tai­ky­ti ne tik dar­be, bet ir sa­vo ap­lin­ko­je, šei­mo­je. Tai per­spek­ty­vi ir ga­na po­pu­lia­ri spe­cia­ly­bė, nes me­di­ci­nos se­su­čių – kaip anks­čiau va­di­no­me, o da­bar ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų – rei­kės vi­sa­da ir vi­sur.

Ko­kią pro­fe­si­ją pa­si­rink­siu, ži­no­jau dar mo­ky­da­ma­si mo­kyk­lo­je. Nu­ė­ju­si į po­li­kli­ni­ką vis žiū­rė­da­vau į se­su­tes bal­tais cha­la­tais, man tai at­ro­dė la­bai gra­žu, jų dar­bas šva­rus ir įdo­mus. 2007 me­tais įsto­jau į Vil­niaus ko­le­gi­ją, po pus­ket­vir­tų me­tų bai­giau ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Tu­rė­jo­me la­bai daug prak­ti­kos San­ta­riš­kių uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je, Laz­dy­nų ir Cen­tro po­li­kli­ni­ko­se, gim­dy­mo ir se­ne­lių na­muo­se.

– Ar prak­ti­kos me­tu ne­iš­ti­ko at­ra­di­mas, kad gal­būt pa­si­rin­ko­te pro­fe­si­ją pa­gal jos gra­žią ir bal­tą pu­sę, ta­čiau iš tik­rų­jų gy­ve­ni­me at­si­tin­ka la­bai sun­kių si­tu­a­ci­jų, ne vi­siems li­go­niams įma­no­ma pa­dė­ti ir vi­sa tai bus ne­iš­ven­gia­ma Jū­sų dar­bo da­lis?

– Prak­ti­kos me­tu su­pra­tau, kad tei­sin­gai pa­si­rin­kau ke­lią. Ne vi­siems taip pa­si­se­kė – pu­sė kar­tu įsto­ju­sių ben­dra­moks­lių stu­di­jų ne­bai­gė. Ypač kai pra­si­dė­jo ge­riat­ri­jos prak­ti­ka slau­gos, se­ne­lių na­muo­se. Ten bu­vo sun­kiau­sia, bet ma­nęs ne­iš­gąs­di­no nė vie­na sri­tis. Vi­sa­da no­rė­jau dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę, bet su­si­klos­tė taip, kad gi­mė du vai­kai, au­gi­nau juos. Pas­kui Va­rė­no­je ne­ra­dau dar­bo, nes ten me­di­ci­nos įstai­gos tik trau­kia­si. Tre­jus me­tus dir­bau vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­te Va­rė­nos svei­ka­tos biu­re. Pas­kui ra­dau dar­bo bir­žos skel­bi­mą, kad S.Ku­dir­kos li­go­ni­nė ieš­ko ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų. At­va­žia­vau į Aly­tų ir nuo 2016 me­tų sau­sio 1 die­nos pra­dė­jau dirb­ti Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je.

– Ko­dėl bū­tent šia­me sky­riu­je?

– Ma­no spe­cia­li­za­ci­ja – ben­dro­ji prak­ti­ka, ji yra pa­ti pla­čiau­sia, ga­lė­čiau dirb­ti bet ku­ria­me sky­riu­je, iš­sky­rus aku­še­ri­jos. Pra­dė­da­ma dirb­ti Aly­taus li­go­ni­nė­je ga­lė­jau rink­tis iš ke­lių sky­rių, ta­čiau ap­si­spręs­ti ne­bu­vo sun­ku, nes la­bai no­rė­jau kuo in­ten­sy­ves­nio dar­bo, ku­ria­me ga­lė­čiau to­bu­lė­ti. Bū­tent to­kios ga­li­my­bės yra Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je. Ne­trūks­ta, aiš­ku, ir ad­re­na­li­no, ypač kai pra­ne­ša, kad at­ve­ža pa­cien­tą be są­mo­nės ar­ba su­tri­ku­siu kvė­pa­vi­mu. Nie­ka­da ne­ži­nai, ko bu­dė­ji­mo me­tu ti­kė­tis, ne­bū­na an­tro pa­cien­to su to­kia pa­čia li­ga ar pro­ble­ma. Die­ną nak­tį va­žiuo­ja grei­to­sios. Man ši­tas dar­bas pa­tin­ka, nes ja­me daug ju­de­sio, ta­čiau tur­būt ga­lė­čiau dirb­ti bet ku­ria­me sky­riu­je. Kur tik­rai ne­ičiau – į vai­kų sky­rių. Ko­dėl? Dėl tė­vų. Duk­ra gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, ma­čiau, kaip tė­vams nie­kas ne­įtin­ka, jie šau­kia ant se­se­lių, skun­džia­si. Pa­ti au­gi­nu du vai­kus, ži­nau, kaip tai jaut­ru, bet su­pran­tu ir tai, kad rei­ka­la­vi­mai daž­nai ne­pa­ma­tuo­ti. Ką da­ry­ti, jei vai­ku­čiui sun­ku ras­ti ve­ną, jam skau­da, kad ir ko­kia pro­fe­sio­na­li bū­tų se­su­tė?

– Ko­kie at­ve­jai la­biau­siai įsi­me­na Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je?

– Tur­būt eis­mo įvy­kiai, kai žmo­nės pa­ti­ria tik­rai di­de­les trau­mas. La­bai grei­tai re­a­guo­jam į gau­tus skam­bu­čius iš grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos, tar­kim, kad at­ve­ža pa­cien­tą po in­sul­to, tu­ri­me suk­tis itin grei­tai, nes Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je spe­cia­li­zuo­tas me­di­ci­nos ko­man­dos dar­bas yra pats svar­biau­sias, o va­lan­dos bė­ga grei­tai.

– Ta­čiau ki­ta da­lis pa­cien­tų, ku­riems gal­būt sku­bi pa­gal­ba nė­ra bū­ti­na, ne­re­tai skun­džia­si dėl Pri­ėmi­mo sky­riaus dar­bo. Kaip tie skun­dai Jums at­ro­do žiū­rint iš ki­tos ba­ri­ka­dų pu­sės?

– De­ja, pa­cien­tai kar­tais tie­siog ne­įver­ti­na mū­sų dar­bo spe­ci­fi­kos. Jei ku­rią mi­nu­tę nė vie­no me­di­ko nė­ra pos­te, ti­kė­ti­na, kad tu­ri­me sku­bų iš­kvie­ti­mą į re­a­ni­ma­ci­ją, o ne ge­ria­me ka­vą. Tar­ki­me, li­go­nį at­ve­žus iš na­mų po in­sul­to prie jo dir­ba vi­sas pri­ėmi­mo per­so­na­las, nes lai­kas yra la­bai svar­bus, o ty­ri­mų tik­rai daug. Bet kiek­vie­nam sa­va li­ga ir bė­da yra svar­biau­sia. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie ne­pa­ten­kin­ti net dėl to, kad pri­va­lo už­pil­dy­ti su­ti­ki­mą teik­ti pa­gal­bą. Sten­gia­mės gra­žiai pa­aiš­kin­ti, bet ne vi­si su­pran­ta. Daug kar­tų te­ko gir­dė­ti, kad skam­bi­na sa­vo ar­ti­mie­siems ir skun­džia­si, kad „nie­ko man sku­bios pa­gal­bos jo­kios ne­su­tei­kė, tik krau­ją pa­ė­mė, kar­diog­ra­mą ir spau­di­mą už­ra­šė“. Bet juk iš šių pa­ra­met­rų ir ma­ty­ti svei­ka­tos būk­lė.

– Ar pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo sun­kaus bu­dė­ji­mo par­ėjus na­mo?

– Ypač sun­kių trau­mų vaiz­dai iš­lie­ka aky­se ir grį­žus na­mo. Bet ma­nęs ten lau­kia sū­nus ir duk­ra, tai­gi tie­siog ne­be­lie­ka ka­da gal­vo­ti apie dar­bą.

– Ką Jū­sų ma­žie­ji ži­no apie ma­mos dar­bą?

– Ži­no, kad dir­bu li­go­ni­nė­je. Kai bu­džiu sa­vait­ga­lį, jie su mo­čiu­te at­ne­ša karš­tus pie­tus. Jiems čia taip at­ro­do vis­kas įdo­mu. Vy­res­nė­lė Bri­gi­ta už­au­gu­si iš pra­džių no­rė­jo bū­ti mo­ky­to­ja, o da­bar tei­gia, jog no­ri bū­ti tik chi­rur­ge, bet jos sva­jo­nės kol kas la­bai grei­tai kei­čia­si.

– Ko­kių as­me­ni­nių sa­vy­bių rei­kia ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jai?

– Tur­būt svar­biau­sia yra mėg­ti sa­vo dar­bą ir ei­ti į jį su no­ru. Taip pat rei­kia są­ži­nin­gu­mo, at­sa­ko­my­bės, ati­du­mo, kad nie­ko ne­pra­leis­tum. Aiš­ku, vik­ru­mo, nes kar­tais rei­kia tik­rai bė­gio­ti. Ir su­pra­ti­mo rei­kia, ir psi­cho­lo­gu tu­ri pa­bū­ti. Se­su­tė juk nuo­lat ša­lia li­go­nio. Mus kvie­čia, pra­šo pa­aiš­kin­ti, klau­sia. Ki­tą kar­tą pa­si­kal­bė­ti, nu­ra­min­ti rei­kia. Pa­ky­la spau­di­mas – jau žmo­nės ne­ri­mau­ja. Gal čia in­sul­tas, gal in­fark­tas? Žo­dis taip pat gy­do, ne tik la­ši­nės. Ypač jei se­nu­kus at­ve­ža iš na­mų, kai ša­lia nė­ra ar­ti­mų­jų. Rei­kia nu­ra­min­ti. Pa­si­tai­ko vie­ni­šų. Jei jie per nak­tį pa­lie­ka­mi ste­bė­ji­mo pa­la­to­se, bu­vo ne vie­nas kar­tas, kaip su ko­le­gė­mis iš­ver­da­me ar­ba­tos, su­te­pa­me su­muš­ti­nį. Gai­la, kad to­kių at­ve­jų, kai pa­gy­ve­nę žmo­nės lie­ka vie­ni, dau­gė­ja. Sa­ko, vai­kai iš­va­žia­vę, iš­si­bė­gio­ję.

– Kaip Jus pri­ėmė Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ko­lek­ty­vas?

– La­bai pui­kiai. Kol au­gi­nau vai­ku­čius, ne­dir­bau maž­daug še­še­rius me­tus. Tai jau ne­ma­ža per­trau­ka. Esu la­bai dė­kin­ga ko­le­goms, ku­rie pa­dė­jo, kiek kas ga­lė­jo, pa­ro­dė, pa­lai­kė, pa­ta­rė. Kar­to­jo: „Ne­bi­jok ir klausk drą­siai.“

– Ar pri­si­me­na­te sa­vo pir­mą dar­bo die­ną?

– Taip, nes te­ko gai­vin­ti vy­rą, ku­ris sun­kiai nu­ken­tė­jo – bu­vo už­pil­tas že­mė­mis tvar­kant ke­lią. To­kia bu­vo dar­bo pra­džia, bet ap­skri­tai sun­kių at­ve­jų pa­si­tai­ko daug, o įpras­ti prie to ne­leng­va.

– Nuo ko pri­klau­so, ra­mus ar su­dė­tin­gas bus bu­dė­ji­mas Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, ypač nak­ti­nis?

– Tur­būt nuo dau­ge­lio da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, nuo… mė­nu­lio – pil­na­ties. Ta­da daž­niau­siai vi­siems svaigs­ta gal­va, su šir­di­mi ne­ge­ru­mai pra­si­de­da. Ko­vo pa­bai­go­je, kai mė­nu­lio fa­zė su­ta­po su lai­ko pa­kei­ti­mu, pa­si­ju­to ant­plū­dis pa­cien­tų, tu­rin­čių krau­ja­gys­lių pro­ble­mų. Jei per nak­tį į Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­rių at­vy­ko še­ši li­go­niai – tai bu­vo ra­mus bu­dė­ji­mas. Bet pa­si­tai­ko ir dvy­li­ka, ir dar dau­giau.

Te­ko bu­dė­ti Nau­jų­jų me­tų nak­tį pa­si­tin­kant 2017-uo­sius. Bu­dė­ji­mas pra­si­dė­jo ra­miai. Ta­da vi­dur­nak­tį pa­vy­ko vi­siems kar­tu iš­ei­ti į kie­mą pa­sig­ro­žė­ti fe­jer­ver­kais. Dar po 10 mi­nu­čių ga­vo­me grei­to­sios pra­ne­ši­mą, kad at­ve­ža­mas li­go­nis, ku­rį sun­kiai su­ža­lo­jo pe­tar­da. Ir ta­da dar­bai pra­si­dė­jo: jau­ni­mas, muš­ty­nės, klu­bai… Pir­mo­ji me­tų nak­tis bu­vo la­bai įtemp­ta.

La­bai jau­čia­si, ka­da Aly­tu­je sek­ma­die­niais yra au­ko­ja­mos šv. mi­šios.

– Ko­dėl?

– Nes grei­to­ji at­ve­ža baž­ny­čio­je su­ne­ga­la­vu­sius ar nu­al­pu­sius žmo­nes. Tur­būt dar ne­bu­vo to­kio sek­ma­die­nio, kad ne­at­vež­tų pa­cien­to iš baž­ny­čios.

– Ar ka­da žiū­ri­te po­pu­lia­rius TV se­ria­lus apie me­di­kų dar­bą ir kiek jie tu­ri ben­dra su re­a­ly­be?

– Pa­si­žiū­riu „Re­zi­den­tus“. Jis su hu­mo­ru pa­sa­ko­ja apie me­di­kų kas­die­ny­bę. Iš tik­rų­jų vis­ko bū­na ir gy­ve­ni­me. La­bai daug pri­klau­so nuo ko­lek­ty­vo. Nors mes dir­ba­me la­bai in­ten­sy­viai, ta­čiau ir pa­juo­kau­ja­me.

– Ar daž­nai su­lau­kia­te pa­dė­kų?

– Tik­rai taip. La­bai nuo­šir­džių žo­džių pa­sa­ko, nu­si­šyp­so, bū­na, kad gau­na­me ir gė­lių, ku­rios pri­ėmi­mo sky­riu­je ne tik mus džiu­gi­na sa­vo žie­dais, bet ir pa­čius pa­cien­tus. Daž­nai pa­dė­ko­ja vie­ni­šų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių ar­ti­mie­ji, vai­kai pa­sa­ko „ačiū“, kad rū­pi­no­mės jų tė­vais, ku­rie bu­vo at­vež­ti į sky­rių.

– Tur­būt vi­si me­di­kai, tiek gy­dy­to­jai, tiek slau­gy­to­jos, jų pa­dė­jė­jai, tu­rė­tų sa­vo dar­bą dirb­ti jei ne iš pa­šau­ki­mo, tai bent iš vi­di­nio su­pra­ti­mo, kad jie tai ga­li da­ry­ti. Kaip ma­no­te, koks pro­cen­tas me­di­ci­no­je yra at­si­tik­ti­nių žmo­nių?

– Ma­nau, kad dau­gu­ma vis dėl­to yra dir­ban­čių iš pa­šau­ki­mo. Bet tai ir pui­kiai ma­ty­ti tiek ko­le­goms, tiek pa­cien­tams. Ne­su­kly­si ver­tin­da­mas, ku­ris do­mi­si sa­vo dar­bu, o ku­ris tik ran­ka nu­mo­ja – ai, čia ne ma­no li­go­nis. Kiek­vie­nas pa­cien­tas jau­čia, ar se­su­tė, ku­ri prie jo lo­vos pri­ėjo, mėgs­ta sa­vo dar­bą, ar lau­kia, kol baig­sis bu­dė­ji­mo va­lan­dos.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Sveikatos apsauga
skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Sveikatos apsaugos ministrės pareigas pradėjo eiti doc. dr. Marija Jakubauskienė
Davusi priesaiką Seime, sveikatos apsaugos ministrės pareigas ketvirtadienį pradėjo eiti Vilniaus universiteto (VU) Medi...
Šlapimo nelaikymas: nuo jo kenčia kas trečias vyresnio amžiaus gyventojas
Problema, pasireiškianti kas trečiam vyresnio amžiaus žmogui ir galinti pabloginti gyvenimo kokybę bei žmogaus psicholog...
Klaipėdos universiteto ligoninės vadovas: „Lūžio taškų dar bus ne vienas“
Jau daugiau nei metai, kai Klaipėdos universiteto ligoninei, sukurtai sujungus tris Vakarų Lietuvos medicinos įstaigas,...
Valgymo sutrikimas ne tik alina kūną, bet gali vesti ir į savižudybę
Lietuvos vaikų psichikos sveikata kelia nerimą – vis daugėja valgymo sutrikimais sergančių jaunų žmonių. Išskirtin...
Epidemiologė atsakė, kiek užtruks įgyti kolektyvinį imunitetą rotavirusams
Lietuvoje vaikai – nuo naujagimių iki mokyklinio amžiaus – skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų. Anksčiausiai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų