Slaugos magistro laipsnį Klaipėdos universitete įgijusi Svetlana Švecova, baigusi studijas, įsidarbino Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Trejus metus atidirbusi šios gydymo įstaigos Hemodializių skyriuje, slaugytoja paliko mėgstamą darbą ir pusantrų metų dirbo ne pagal specialybę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriuje. Šiandien ji gyvena ir dirba Norvegijoje.
Svetlana, Jūrininkų ligoninėje dirbote Hemodializės skyriaus slaugytoja. Tokias pat paslaugas teikiančiame skyriuje darbuojatės ir Norvegijoje. Kuo jus vilioja šis darbas?
Darbas Hemodializės skyriuje įdomus tuo, kad dirbama su pacientais, kurie laukia transplantacijos. Tai jiems išeitis gyventi visavertį gyvenimą. Dirbdama Lietuvoje buvau nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ narė. „Gyvastis“- tai organizacija, vienijanti žmones po transplantacijos, dializuojamus pacientus ir vaikus, laukiančius ar sulaukusius transplantacijos, bei jų tėvus. Taip pat šioje organizacijoje dalyvauja slaugytojos bei gydytojai.
Kodėl palikote mėgstamą darbą?
Pirmaisiais darbo Jūrininkų ligoninėje metais buvau patenkinta, nes ką tik buvau baigusi slaugos studijas ir darbas Dializių skyriuje atitiko mano teorines žinias, kurias įgijau nuodugniai gilindamasi į šią sritį studijų metais. Tačiau darbas ligoninėje, o ypač Dializių skyriuje, priklauso nuo slaugytojų tarpusavio santykių darbo aplinkoje bei slaugytojo ir gydytojo tarpusavio santykių. Pacientai, kuriems atliekama hemodializės procedūra, privalo lankytis Dializių skyriuje 3 kartus per savaitę tam, kad būtų išvalomas kraujas nuo kenksmingų medžiagų, todėl jie tampa artimi slaugytojui ir gydytojui. Konfliktai, kylantys tarp slaugytojų darbe, trukdo atlikti darbą gerai. Tie konfliktai ir privertė mėgstamą darbą iškeisti į darbą ne pagal specialybę.
Kas paskatino kurti planus dėl darbo Norvegijoje?
Mintis apie Norvegiją atsirado tik tada, kai perskaičiau laikraštyje skelbimą, jog yra ruošiamos slaugytojos darbui toje šalyje. Firma siūlė intensyvius keturių mėnesių norvegų kalbos kursus ir vėliau žadėjo darbą Norvegijos slaugos ligoninėse. Baigus norvegų kalbos kursus, išlaikius egzaminą, gavus slaugytojos autorizaciją, pripažintą Norvegijoje, - žadėjo firmos atstovai, - ieškoma darbo.
Tačiau po mėnesio darbo paieškų firma pareiškė, kad darbo pasiūlyti negali. Aš ir kitos mano kolegės gavome ieškotis jo pačios.
Beje, Norvegijoje be gerų norvegų kalbos žinių darbą gauti labai sunku. Po keturių mėnesių intensyvių kursų kalbos žinios darbui nėra pakankamos.
Ar sunku pačiam susirasti darbą Norvegijoje? Kiek trunka jo paieškos?
Darbo paieška Norvegijoje trunka labai ilgai. Visų pirma reikia nusiųsti CV, vėliau laukiama, kol pasibaigs prašymų siuntimo laikas - tik tada jie nagrinėjami ir kviečiama į pokalbį. Po pokalbio vėl laukiama sprendimo. Tad kol gauni darbą, laukimo terminas nuo 2 iki 3 mėnesių.
Ypač sunkiai sekasi darbo paieška, jeigu kalbos žinios yra minimalios.
Kaip pavyko?
Mėnuo prabėgo greitai, kol gavau pirmąjį pasiūlymą dirbti vasarai vienos Bergeno universitetinės ligoninės Dializių skyriuje. Pasibaigus vasarai, vėl gavau ieškotis darbo. Netrukus po kelių pokalbių gavau darbą Šiaurės Norvegijos ligoninės Dializių skyriuje. Šiame skyriuje
atidirbau 7 mėnesius.
Dabar dirbu Oslo Akershus universitetinės ligoninės Dializių skyriuje. Nuo rugsėjo mėnesio šis skyrius taps didžiausias visoje Skandinavijoje. Dabar turime 22 hemodializės vietas, bet vėliau jų bus 40. O dėl kalbos barjero – ”įveikinėju” jį darbo aplinkoje ir lankydama kursus. Manau, tam, kad visiškai jį įveiktum ir suprastum viską, kas kalbama, reikia nemažai metų.
Ar patinka dirbti svetimoje šalyje?
Darbas Norvegijoje patinka tuo, kad čia skiriasi požiūris į slaugytoją. Slaugytoja gydytojui yra kaip patariamasis asmuo. Slaugytoja Norvegijoje turi daugiau atsakomybės nei Lietuvoje, aišku, ir atlygis yra didesnis. Ji padaro daug darbų, kuriuos Lietuvoje atlieka gydytojai. Tai iš pradžių man buvo nelengva suprasti, tačiau dabar pripratau ir manau, kad taip yra geriau, nes gydytojas turi daug pacientų ir nebespėja visko sužiūrėti. Pavyzdžiui, hemodializių skyriuje kiekviena slaugytoja turi savo pacientus ir juos stebi. Jeigu reikia gydytojo patarimo, tariasi su juo. Skyriuje, kuriame dirbu, yra 80 hemodializuojamų pacientų, o gydytojų nėra daug, todėl šis būdas, kai kiekviena slaugytoja turi savo nuolatinius pacientus, yra pats geriausias.
Kuo skiriasi pacientų priežiūra Norvegijoje ir Lietuvoje?
Norvegijoje finansinės galimybės pasirūpinti pacientais yra geresnės nei Lietuvoje. Pacientai gauna gerą priežiūrą, transportą važiuoti į dializes ir iš dializių procedūrų, t.y. jie vežiojami taksi. Priemonių yra tokių, kokių tik reikia, centrinių veninių kateterių priežiūrai -tai ir infekcijos rizika yra mažesnė.
Požiūris į seną žmogų yra visiškai kitoks nei Lietuvoje. Senas žmogus, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, gauna visokeriopą pagalbą: nuo namų pritaikymo pagal poreikius (jeigu pacientas turi judėjimo negalią) iki slaugytojo paslaugų namuose arba slaugos ligoninėje.
Socialinė sistema Norvegijoje yra labai gera. Tai vienas iš faktorių, kodėl pasirinkau būtent Norvegiją, nors turėjau galimybę išvažiuoti į Angliją.
Klaipėdoje netenkino santykiai tarp kolegių. O kaip Norvegijoje?
Slaugytojų tarpusavio santykiai darbe taip pat skiriasi. Pabaigus darbo dieną visada įprasta padėkoti - tai lyg savotiška tarpusavio pagarba. Slaugytojai vadovai Norvegijoje su slaugytojomis, dirbančiomis skyriuose, bendrauja kaip su sau lygiais. Yra nebaisu pasakyti savo nuomonę.
Ar planuojate grįžti dirbti į Lietuvą? Kas turėtų pasikeisti, kad trauktų grįžti?
Į Lietuvą kol kas neketinu grįžti, bet niekad nežinosi, kas atsitiks ateityje. Kas turėtų keistis Lietuvoje, kad grįžčiau? Visų pirma - požiūris į žmogų bei į slaugytoją. Ir ne paskutinėje vietoje atlygis už tokį sunkų ir, manau, garbingą darbą. Šiuo metu Lietuvoje šis darbas nelaikomas garbingu, o Norvegijoje jį renkasi ir vyrai.
Ačiū už interviu ir sėkmės.
Genovaitė Privedienė
genovaite@vlmedicina.lt