Didžioji gyvenimo meilė ar priklausomybė?
Kaip atskirti tikrą meilę arba sveiką, saugų prisirišimą prie mylimo žmogaus nuo patologinio prieraišumo? Kitaip tariant, kuo skiriasi laiminga meilė nuo nelaimingos? Gal tai padės suprasti vienos moters istorija.
Visą laiką nesiseka
Jauna, patraukli 31 metų moteris. Išsilavinusi, finansiškai nepriklausoma. Niekada nebuvo ištekėjusi. Ji pasakoja: „Man visą laiką nesiseka meilės srityje. Ir nesuprantu kodėl. Mano charakteris nuolaidus, sako, net itin malonus. Esu draugiška, linksma, mėgstu šokti, patinka lengvasis kultūrizmas. Prižiūriu savo figūrą. Vyrams patinku. Man vyrai taip pat patinka, ypač rimti, solidūs, protingi ir temperamentingi.“
Bet visi šios moters meilės romanai prasideda ir baigiasi pagal tą patį scenarijų. Iš pradžių jie patinka vienas kitam vienodai. Vėliau ji nusprendžia, jog sutiko savo gyvenimo vyrą ir nieko nebegali su savimi padaryti – įsikabina į jį. Pamiršta savo pomėgius, darbus, netgi drauges. Apie nieką, išskyrus mylimąjį, daugiau negalvoja. Jos meilė – lyg koks apsėdimas, priklausomybė. Perdėtas dėmesys ima varginti vyrą – šis nebeturi kuo kvėpuoti, jam nebelieka psichologinės erdvės asmeniniam gyvenimui. O moteris vis veržiasi kaip kokia okupantė, bando jį priversti paklusti, ir vyras išeina.
Moters skausmui nėra ribų. „Gyvenimas baigtas“, – įsitikinusi. Akys blėsta, figūra praranda sportiškumą. Pagaliau – naujas susitikimas, ir tas pats scenarijus vėl kartojasi.
Karštai myliu tik aš
Šios moters būseną galima pavadinti priklausomybe nuo meilės. Tai reiškia, jog santykiai su vyrais užima per didelę vietą gyvenime ir išstumia visa kita.
Moters, kenčiančios nuo tokios priklausomybės, gyvenimas – nuolatinis, alinantis vyro, kuris duos viską, ieškojimas. Ši tikisi, jog vyras visiškai apvers jos likimą netgi ir tada, kai jokio perversmo nereikia.
Bet kurioje žmonių sąjungoje, taip pat ir mylint, kiekvienas iš dalyvių turi įveikti kelią iki vienas kito. Priklausomos nuo meilės moterys skuba nubėgti visą distanciją ir už save, ir už partnerį. Būdinga tai, kad jos dažniausiai giriasi, kaip moka mylėti. Esą taip karštai mylėti gali tik išskirtinės moterys. Tai natūrali psichologinė apsauga, padedanti gyventi. Tačiau ji trukdo blaiviai pažvelgti į nesėkmes ir pabandyti pasikeisti.
Pagrindiniai skirtumai
Sveikai mylinčios moterys vertina savo protą, gebėjimus, vidinį grožį. Tai daro pačios, o ne laukia, kol jas įvertins kas nors kitas. Šios moterys žino, ko nori gyvenime ir ką gali dėl savęs padaryti. Paprašykite jų parašyti savo artimiausių penkerių metų gyvenimo planą – šis uždavinys jų neapsunkins.
Moterys, kurias kamuoja priklausomybė nuo meilės, dažniausiai trokšta kitų pripažinimo. „Jeigu neištekėsiu, nesijausiu visaverčiu žmogumi“, – įsitikinusios jos. Vadinasi, savo vertę pajus tik
būdamos šalia vyrų, o be jų paramos nesugebės normaliai gyventi.
Sveikai mokančios mylėti moterys gali ištverti visas kančias, vienatvę ir susieti šias negandas su dvasiniu augimu. Joms gera pabūti ir su savimi, jų nuotaika pastovesnė.
Priklausomų nuo meilės moterų jausmai vis dėlto paviršutiniški, jos reaguoja kaip paaugliai. Nei sulaukti, nei išsirinkti savęs verto partnerio jos nepajėgia. Jausmai dažnai keičiasi ir tampa nesvarbu, nuo ko priklausyti. Kad tik kas nors būtų.
Tarp dviejų mylinčių sielų plyti jūra. Kartais gera būti šalia, bet pernelyg nepriartėti. Juk gali pasidaryti ankšta – nebeliks erdvės kiekvieno partnerio tobulėjimui. Vienas ąžuolas neauga kito šešėlyje. Jeigu būtų lengva atsikratyti priklausomybės nuo meilės, tikriausiai nebūtų sukurta bent pusės literatūros ir dailės kūrinių, dainų. Ir vis dėlto kiekvienas žmogus pats renkasi – kankintis dėl ko nors ar tapti harmoninga asmenybe, mokančia mylėti ir būti mylima.
Viktorija Gončarova
Susiję straipsniai
