Didįjį turtą - sveikatą - šimtametis Pranas Skersis susikūrė pats

Pagal Sveikatingumo metų mėnesių suskirstymą liepos mėnuo buvo skirtas sveikatos resursams, esantiems gamtoje, išryškinti, natūraliai medicinai, o rugpjūčio mėnuo - sveikai brandai, senatvei.

Šia proga pateikiame nenuginčijamą liudijimą, kad brandus amžius, senatvė nėra ligų amžius bei „tablečių valgytojas“, „ligų maišas“ ir ligoninės gyventojas. Šis straipsnis publikuotas spaudoje beveik prieš dešimtmetį, artinantis straipsnio herojaus šimto metų jubiliejui. Šiandien jo herojus Pranas Skersis (1904-2006 m.) jau ilsisi ramybėje, palikęs neįkainuojamą pavyzdį, kaip savo brangiausią turtą - sveikatą žmogus gali susikurti pats. Jo pavyzdys - tai labai didelis indėlis medicinos, sveikatos, švietimo, socialiniams mokslams – ne teorine, bet praktine prasme. Mirė - ramiai užmigo skaidrios sąmonės - 102 metų be ligų. Jis gali būti laikomas ir Sveikatingumo metų įkvėpėju. Taip pat pavyzdžiu tiek jauniems, tiek vyresniems - kaip gyventi darniai, puoselėti savo sveikatą ar net prarastą sveikatą susigrąžinti.

Niekas nepasakytų, kad plungiškis Pranas Skersis poryt, balandžio 30-ąją, švęs garbingą šimtąjį jubiliejų. Praėjusio amžiaus pradžioje gimusį senolį visi pajaunina keliais dešimtmečiais - taip gerai atrodo, taip skaidriai mąsto. Sveikuolis Skersis nuo jaunumės sako buvęs ligų maišas, tačiau savo valia ir pastangomis iš jų išsivadavo. „Tai ne vienos dienos darbas, - patirtį dėsto ilgaamžis. - Svarbiausia - turėti kantrybės ir nugalėti tinginį savyje“.

Lietuvos sveikuolių sąjungos ir Veiklios ilgaamžystės akademijos garbės narys P. Skersis nuo mažens sirgo anuomet paplitusiomis ligomis. „Sulaukęs 14 metų buvau bepradedąs eiti į mokslus, bet susirgau džiova ir likau nebaigęs nė vieno skyriaus, - pasakoja garbės akademikas. - Tais laikais stiprūs vyrai nuo šios ligos krisdavo. Metus keipau ir galynėjausi su ja. Radikulitą ir bronchitą nuo 18 metų visą gyvenimą nešiojausi“. 1925 m. jį pašaukė į kariuomenę, bet dėl sveikatos pripažino netinkamu.

Paveldėjęs silpną sveikatą apie 50 kartų gydėsi Lietuvos bei „plačiosios tėvynės“ sanatorijose. 53 metų atlaikė sunkią skrandžio operaciją, tada gydytojai jam pasakę, kad turįs „velnią su ragais skrandyje“. Operavo bandymo dėlei, pašalino didžiąją dalį skrandžio bei rūgšties liaukas ir manė, kad pagyvens kelis mėnesius, na, gal metus. Tačiau suklydo. Likimo ironija, kad gydytojas, daręs jam operaciją, pats mirė nuo vėžio gana jaunas. Į pensiją ligų varginamas Skersis išėjo būdamas II grupės invalidas.

Palangos sveikatos mokykloje kaulai nesubyrėjo

Išėjęs į pensiją Skersis manė, kad dabar tai jau pailsės, sočiai pavalgys, pagulinės - ir sveikata pasitaisys. Tačiau ji nuo tokio gyvenimo pradėjo tik dar labiau prastėti. Taip ilsėdamasis rankas ir kojas sunkiai bepakeldavo, ant kairiojo šono negalėjęs gulėti, širdis rodžiusi savo negalią. Pokalbininkas pasakojo, kad gydydamasis Palangos sanatorijoje kartą ėjęs pro knygyną ir neaiški jėga jį ten įtraukusi. Pamatęs geltonas serijos „Žmogus ir sveikata“ knygas ir vieną nusipirkęs. Sužinojęs, kad jogai visas ligas mankštomis išveja lauk. Tada pagalvojęs: „Kodėl jie gali, o aš - ne?“. Žmonai nematant po antklode pradėjęs daryti tuos pratimus. Po 10 metų kantraus darbo radikulitas pasitraukė.

Klausydamas radijo, smalsusis Pranas išgirdo apie Palangos sveikatos mokyklą. 1990-ųjų sausį, jau būdamas 86 metų, ir pats į ją nuvyko. Nuėjo direktoriaus Dainiaus Kepenio pasiteirauti, ar jį tokio amžiaus priims - ar pačiam atsivežti maišelį kaulams surinkti, ar mokykla turės. Kad neatsisakytų priimti, tuoj pat parodė, kaip mankštinasi.

Po dviejų savaičių programos grįžęs iš Sveikatos mokyklos nusprendė viską tęsti. „Taip gerai jaučiausi, kad tik pridėk sparnus - ir lėksiu“, - prisimena prieš 14 metų patirtus įspūdžius. Po kelių savaičių sveikuolis vėl grįžo į Palangą pakartoti kurso ir balandžio mėnesį maudėsi jūroje.

Tada atsikratė paskutinių negalių - nebeliko bronchito, susitvarkė širdis, dingo kiti negalavimai. Skersis sako turįs pačią laimingiausią senatvę, kokią tik galima įsivaizduoti. „Vaistus iki tol saujom rijau. Dabar storiausia ligos istorijos knyga nebepapildoma“, - ligų vargus, kančias ir naujus atradimus prisimena šimtametis. Dabar kurį laiką bočius skundžiasi vienos kojos sąnariu, kurį sutrenkė prieš daug dešimtmečių, bet ir jį kuo daugiau mankštinąs, masažuojąs, kad negalia neįsisenėtų.

Mirties nebijo - gyventi neatsisako

Prieš septynetą metų šį darbštų ir užsispyrusį žemaitį ištiko nelaimė. Išspietė viena šeimyna bitelių, kurių turėjo keliasdešimt avilių (beje, po 10 avilių kasmet padarydavo naujų). Lipo į obelį jų žiūrėti ir iškrito iš kelių metrų aukščio: susilaužė raktikaulį, ranką, iškrypo krūtinkaulis. Svarbiausia - smarkiai susitrenkė galvą ir kurį laiką pragulėjo be sąmonės, kol artimieji rado. Nuvežus į ligoninę Plungėn daktarai padarė visai suprantamą nuosprendį, esą nebėra ko čia su juo vargti, tokio amžiaus kaulai sunkiai begyja. Suvystytas bintais, sugipsuotas sveikuolis judino tai, ką galėjo, kad visiškai nesustirtų. Išleisdamas sužeistąjį iš ligoninės gydytojas iškėlė rankas - tai stebuklas, pirmas atvejis jo praktikoje, kad taip susilaužius - ir tokiame amžiuje, - šitaip gerai sugytų. Gydydamasis traumas Skersis nevartojęs jokių skausmą malšinančių vaistų - pasak jo, Kristus dar labiau kentėjęs.

Apie mirtį senolis galvoja labai skaidriai: „Ten yra tikroji mūsų tėvynė. Nenoriu kažin kiek gyventi, kiek Dievas duos, tiek. Už kiekvieną dienelę dėkoju Dievui, tegu Jis sprendžia, kiek man būti. Ar gali vaikas, kuriam tėvas padovanojo automobilį, prašyti dar vieno? Mylintys tėvai patys žino, ko reikia. Kiekvieną vakarą meldžiuosi po valandą. Žmogui reikalinga sveika siela, dvasinis gyvenimas. Pasitikėk Dievu. Galvok tik apie gera, nebijok, neišgyvenk, visiems linkėk visa ko geriausio“, - sako Palangos sveikatos mokyklos dėstytojas Pranas.

Nežiūrint ligų varginamo gyvenimo, Skersį sovietmečiu kai kas galėjo ir buože pavadinti. Turėjo didelį sodą, obuolius veždavo į Rusiją, per metus už juos gaudavo 4-6 tūkstančių rublių. Sovietiniame banke buvo pasidėjęs per 50 tūkstančių rublių, bet kas iš jų beliko... Pasiteiravus, ar negaila nuvertėjusių pinigų, tik juokiasi be jokios nuoskaudos: „Juk turiu brangiausią turtą - sveikatą, tikėjimą, esu geros nuotaikos“.

Judėjimas nuo ankstyvo ryto

Dabar šimtametis jaučiasi sveikas. „Visą gyvenimą buvau ligonis, tai argi galiu nesidžiaugti kiekviena dienele? Kasdien nueinu po tris, penkis kilometrus, o kartais - ir visą dešimtį. Keliuosi penktą valandą ryto. Iššoku iš lovos, palendu po šaltu dušu arba pasineriu į kūdrą. Tada darau mankštą, kad visus sąnarius išjudinčiau. Valgau paprastą maistą: daržoves, košes, vaisius, tik truputėlį mėsos. Kiekvienas turi pats save pažinti ir prisitaikyti tinkamiausią sveikatos stiprinimo būdą. Kas man tinka, gali visai netikti kitam. Tuos metodus reikia taikyti protingai. Ne vienas stebisi, kaip aš taip gerai išsilaikęs, bet kai pasakau, ką reikėtų daryti, kad tokią sveikatą turėtų, - neretai tik pasišaipo. Skaitau apie sveikatą, keliautojus, išradėjus, įžymių žmonių gyvenimus, ieškau tokių knygų, iš kurių galima pasimokyti, klausau radijo“, - apie kasdienybę pasakoja sveikuolis Skersis.

Ilgaamžis nesėdi namie, mėgsta keliauti ir dalyvauti įvairiuose renginiuose. Jis yra vyriausias Lietuvoje šaulys. Dažnokai važiuoja į Klaipėdą, ten esanti labai gera pirtis. Nuolat pirtyje besilankantys klaipėdiškiai jį pažįsta ir stebisi. Vyksta į Palangos sveikatos mokyklą, savo patirtimi dalijasi su jos lankytojais. Dažnai sėda į traukinį ir važiuoja į Vilnių, Kauną ar kitur, kur yra pakviečiamas, pas sveikuolius ar gimines. Vien jo vaikaičių ir provaikaičių - per 40 asmenų. Šią žiemą praleido Vilniuje pas sūnų, čia tikrai nesėdėjo namie.

Pranas Skersis - nenuginčijamas pavyzdys, kad žmogaus sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus. Pasaulinė sveikatos organizacija teigia: tik 10 procentų žmogaus sveikata tepriklauso nuo medicininių priemonių, 20 procentų - nuo aplinkos, dar 20 procentų - nuo genetikos ir daugiausia - 50 procentų - nuo gyvenimo būdo. Šis kantrus ir nuoseklus žemaitis įrodo, kad net labai silpną sveikatą paveldėjus galima ją išpuoselėti.