Darna išgelbės pasaulį (tęsinys)(1)
“Žmonija, kaip ir Pasaulio vandenynas, po savimi turi turėti tvirtą pagrindą. Vandenynas išlieka vandenynu, kol turi tą pagrindą. Tas pagrindas – Motina Žemė, tačiau pagrindas ji yra ne visiems ir ne visada.
* Baigiasi politinės batalijos, griūva valstybės-chimeros, išsigimsta melagingos idėjos. Atlikusios savo juodą darbą, smerkiamos jos išnyksta nebūtyje. Amžiams pagrindu žmogui išlieka jo žemė, Gamta, protėvių pasiekimai.
* Žemės jėga ramybėje, o ne turgaus šurmulyje. Nuo gimimo kiekvienas žmogus tą jėgą turi. Tačiau tas, kuris nori ją sąmoningai valdyti, turi matyti ir liesti žemę. Jos dovanojama jėga jaučiama kaip gyvenimo energija – nuolatinė, nevarginanti, teikianti aktyvumą.
* Šiuolaikinis pasaulis pamiršo Motiną-Žemę, atskyręs nuo jos žmogų daugybe sluoksnių žvyro, asfalto ir betono. Civilizacija visa tai pateisina, tačiau žmogus dėl to netapo laimingesnis.
* Yra stiprūs žmonės, kurie ištrūksta iš civilizacijos pančių – jie išeina gyventi į atokias vietas, statosi ten būstą ir dirba žemę. Tačiau pagrindinė gi dauguma ir kūnu, ir dvasia priklauso civilizacijai, ir ji daro su jais ką nori.
* Todėl natūralu, kad žmogus prarado laimę. Tai jo vergystės pasekmė. Žmogus gali būti turtingas arba vargšas, nesvarbu. Bet kuriuo atveju civilizacija turi viršenybę. Ji apdairiai diegia savo kultūrinius stereotipus, primeta santykių normas, stimuliuoja vartotojiškus poreikius.
* Šiuolaikinė civilizacija laužo prigimtinius biologinius žmogaus gyvenimo ritmus. Ji reikalauja, kad žmogus blaškytųsi ir lakstytų, kad jis NETURĖTŲ LAIKO. Tačiau žmogus negali gyventi amžinų lenktynių sąlygomis. Tai nesuderinama su jo biologija ir veda į kūno ir psichikos susidėvėjimą.
* Yra žmonės, kurie visiškai pavergti civilizacijos. Jų požymiai: tikėjimas komercine reklama ir tuo, ką transliuoja žiniasklaida; būtinas sekimas mada, poreikis nuolat keisti baldus, rūbus ir kitus daiktus; masinės kultūros pripažinimas kaip būtinos ir vienintelės; tvirta orientacija į kaupimą, kuris ir yra pagrindinis gyvenimo tikslas; jokių siekių, kurių neformuoja propagandos priemonės; komforto siekis, kai reikalaujama kuo mažiau pastangų; jokių dvasinių ir kūrybinių siekių. Viskas turi būti “kaip pas žmones”. Jų tiesa – savanaudiškumas.
* Tai geidžiamiausi vartotojai, kurių vartotojišką apetitą sustabdo tik piniginės ištuštėjimas arba mirtis. Gyvenime jie atrodo kaip įstatymui paklusnūs piliečiai, tačiau yra pasiryžę bet kokiam nusikaltimui, jei tik jis bus pridengtas ir nesudrums jų komforto būsenos.
* Tokie žmonės be principų, jų sąžinė prigesinta, jie lengvai zombuojami. Jei tokių dauguma – civilizacija pasmerkta. Jie gyvena iš inercijos, bet jau neturi nei Gamtos palaikymo, nei ryšio su ja.
* Ir nors civilizacija dar gali atrodyti patraukliai, tačiau jos paveikta visuomenė merdi. Ji baigia savo amžių kaip didžiulis, iš vidaus supuvęs medis, kuris dar turi kelis vešlių lapų vainikus. Vieną dieną stipresnis vėjas jį nuvers, ir iš storo kamieno pasipils vien trūnėsiai.
* Civilizacija ištraukė žmogų iš natūralios gyvenimo aplinkos, tuo pačiu atimdama jo gyvybinę energiją, ir pasistengė tai kompensuoti savo gėrybėmis – techninėmis priemonėmis. Tai tas pats, kaip amputuoti koją ir vietoje jos pritvirtinti tobulą protezą. Tačiau joks protezas nepakeis gyvo organizmo.
* Tokioje situacijoje natūralu pamėginti suprasti: ką daryti žmogui? Vienintelė galimybė pasikeisti – ideologinė. Mūsų užduotis – ne neigti ar versti pasaulį aukštyn kojomis. Mūsų užduotis paprastesnė: papildyti gyvenimą tuo, kuo gyveno žmonės iki šiuolaikinės civilizacijos gimimo. Tai protėvių patirtis, natūralus ryšys su Žeme, nuoširdus bendravimas.
* Visi senoviniai žmonijos tikėjimai buvo grįsti tikėjimu žemės jėga, sąveika su ja ir harmonija – darna. Prireikė tūkstantmečių, kad šis ryšys būtų prarastas. Dabar darosi aišku, kad toks nuklydimas nepasiteisino. Žmonės turi susigrąžinti tvirtą dvasinį pagrindą.
* Mums tik atrodo, kad mūsų protėviai buvo primityvūs. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmogus sprendė etines užduotis: kiekvienas veiksmas ar nauja situacija vertė žmogų galvoti ir ieškoti visiems teisingų sprendimų – tiesos.
* Juk nuo seno žmonės žinojo, kad yra geri ir blogi poelgiai. Tinkamos ir netinkamos gyvenimui vietovės. Naudingas ir kenksmingas maistas. Taikus ir priešiškas bendravimas. Jie žinojo, kad gyvenant darnoje, sprendimai ir veiksmai yra teisingi.
* Mes praradome darnos pojūtį, kurį galime susigrąžinti per ryšį su Gamta, bendrumo su ja ir vienybės su visa gyvybe jausmą. Kai darnoje pradeda gyventi dauguma žmonių (visuotinė darna), ateina Aukso Amžius – darnos principo triumfas.”
Mintys iš Velimir knygos “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje”.
Susiję straipsniai
