Darna išgelbės pasaulį

Šiandien noriu pasidalinti įdomiu atradimu – ištraukomis iš nedidelės knygelės “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje”. Ją parašė rusų autorius Velimir 1997 metais, o parašyti knygą įkvėpė jo draugai lietuviai. Taigi, mintys apie darną, kuri, autoriaus įsitikinimu, pakeis mūsų pasaulį:

“Civilizacijai reikalingas atsinaujinimas, bet jis neturi ateiti kaip globalinis kataklizmas. Žmogaus sąmoningumas turi pasikeisti taip, kad žmonės galutinai nepažeistų Gamtos gyvavimo pusiausvyros ir tuo pačiu nepražudytų savęs.

* Į pasaulį turi ateiti pagarbos Žemei ir gyvybei idėja. Ji turi tapti aukščiausia vertybe, viršesnė už ekonominius interesus.

* Tai galėtų būti įgyvendinta, jei įsigalėtų pats seniausias mokymas – mokymas apie pagarbą savo žemei, Gamtai ir protėviams. Šiandien šį mokymą reikia suvokti ne per muziejinius eksponatus, o per mūsų gyvenimo matymą.

* Esminę tokio senovinio mokymo idėją man pasiūlė draugai iš lietuvių draugijos “Romuva”, kurie ne vieną dešimtmetį darbuojasi ties senovinių tradicijų atkūrimu.

* Jie papasakojo man apie darnos būseną. Tai tokia būsena, kai žmogus nuolat gyvena harmonijoje (pusiausvyroje) su visu pasauliu ir jaučiasi laimingas. Jis nesusižavi vienadienėmis idėjomis, reklama, masine kultūra.

* Perėjimas į darną reikalauja pastangų, tačiau po to joje gyventi lengva ir džiugu. O ir iš aktyvaus gyvenimo žmogus nepasitraukia – jis tęsia savo veiklą, yra žvalus bei energingas.

* Jam tiesiog prapuola poreikis gyventi pagal civilizacijos primetamą, skausmingai paspartintą daiktų ir gyvenimo normų kaitą… jis remiasi į patikimiausią ir tvirčiausią pagrindą – žemės jėgą ir kertines liaudies tradicijas.

* Galimas ir savaiminis perėjimas į darną. Nemažai žmonių intuityviai pereina į šitą būseną, bet nežino apie ją. Tokius žmones vadina keistuoliais, neišlaikiusiais gyvenimo kovos. Tačiau šie žmonės yra laimingi. Dažnai į darnos būseną žmogų ragina sugrįžti ir jo išvargintas organizmas.

* Darna – tai ir kūrybingumas, kai pasaulis su jo aistromis bei pramogomis lieka kažkur apačioje… Tokiu atveju civilizacijos triukšmas telieka tik kaip triukšmas už lango.

* Sąmoningai darnai reikalinga ideologija ir tikėjimas. Į darną atveda senasis, pamatinis mokymas apie harmoniją su Žeme, Gamta ir gyvybe. Bet koks kitas tikėjimas taip pat gali atvesti į darnos būseną, tačiau ten ši būsena nėra nei esmė, nei tikėjimo tikslas, todėl atrodo kaip atsitiktinė arba tarpinė.

* Lietuviai draugai man paaiškino, kad darna yra teikianti laimę žmogaus būtis santarvėje su Žeme ir protėviais, todėl jai palankūs dievai.

* Neigiamos emocijos, sukeliančios pyktį ir afekto būseną parodo, kad prarastas ryšys su darna.

* Jei darnos būsenoje žmogų ištinka nelaimė, jis nebėga nuo sunkių išbandymų. Jis išgyvena savo nelaimę, neprarasdamas ryšio su savo tradicija, žeme ir protėviais. Tuomet jis gauna jų palaikymą.

* Apskritai, darna – tai Gamtos dvasios priėmimas į savo dvasią. Ir per tai įgyjama būties prasmė.

* Šiandien mokymas apie darną gali išgelbėti pasaulį ir pakeisti šiuolaikinę civilizaciją.

* Senovėje žmogus buvo laisvas nuo žynių diktato. Jį galima buvo tik mokyti, jam siūlyti arba rodyti pavyzdį. O tai reiškia, kad kiekvienam buvo atviras dvasinio augimo kelias. Iš to seka, kad nėra vienintelio kelio į darną.

* Todėl jei kažkas ateis į darną savo keliu – puiku. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog darna yra!

* Darnos būsena atkuria natūralius žmogaus gyvenimo ritmus. Todėl žmogaus gyvenimas pasidaro ramesnis, lėtesnis. Atsiranda laiko prasmingiems pamąstymams, buvimui Gamtoje, vaikų ugdymui.

* Laiko pakanka viskam! Taip yra todėl, kad žmogus pagaliau supranta – ko iš tiesų jam reikia ir nešvaisto energijos veltui beverčiams dalykams.”

ruvi.lt