Darbe jaučiuosi pavargusi
„Nors neseniai atostogavau, grįžusi į darbą jaučiuosi pavargusi. Niekas nebeįdomu, vargina net paprastos užduotys. Jaučiuosi kaip voverė rate. Nesuprantu, kas man darosi. Gal reikia keisti darbą, bet tokį rimtą žingsnį žengti bijau. Juk gali būti dar blogiau“, – svarstė į redakciją paskambinusi 46 m. Laima, dirbanti vadybininke.
Klaipėdietės gydytojos psichiatrės Jūratės Sučylaitės teigimu, emocinio išsekimo, tarsi išsunktumo pojūtis yra pirmieji profesinio perdegimo simptomai. Anot jos, emocinis išsekimas yra nerimo sutrikimų prielaida, depresijos rizikos faktorius. Šiuo atveju esą svarbu išdrįsti matyti realią situaciją ir ją pripažinti.
„Pasidalijimas mintimis ir jausmais su kitais žmonėmis, įsitraukimas į su darbu nesusijusias veiklas poilsio dienomis, išvykos, SPA procedūros ir sportas gali papildyti emocinę būseną naujais išgyvenimais. Deja, žmonės dažnai stengiasi suimti save į rankas, gėdijasi nuovargio, jį sieja su silpnumu, ir patys nuo savęs slepia problemą. Tačiau nebelieka intereso dirbti, auga nusivylimas savimi, blogėja savęs vertinimas, gali pasireikšti konversiniai sutrikimai. Pavyzdžiui, kalbantis su viena paciente apie darbą teko stebėti prasidedantį viso kūno drebėjimą, lūpų tirpimą, liežuvio stingimą ir net nedidelius rankų traukulius“, – pasakojo gydytoja psichiatrė.
Anot jos, darbo įtampa, atsirandanti dėl emocinių ir fizinių perkrovimų, gali tapti lėtinio streso priežastimi, sukelti profesinio perdegimo sindromą, o vėliau ir psichosomatinius. Darbo įtampos sukeltas emocinis išsekimas iš pradžių pasireiškia su darbu susijusiose srityse, tačiau vėliau paliečia ir kitas žmogaus psichinio gyvenimo sritis.
„Jei žmogus bus verčiamas vergiškai dirbti, jis nebus laisvas ir neturės laiko pažinti save patį, jo darbingas amžius nebus ilgas. Darbdaviai turėtų, be kita ko, atkreipti dėmesį į kiekvieną dirbantįjį: ar nėra emocinio išsekimo? Išvykos į koncertus, spektaklius, konferencijas, mokymus taip pat apsaugo nuo emocinio išsekimo, papildo jausminių išgyvenimų ir įspūdžių spektrą“, – teigė J. Sučylaitė.
Tačiau kiekvienas iš mūsų esame savo ankstesnio gyvenimo rezultatas, toli gražu ne viskas, kas vyksta mūsų psichikoje, priklauso nuo mūsų valios. Neturėtume savęs kaltinti už tai, kad pasireiškė nerimo sutrikimas ar psichosomatiniai simptomai. Žmogaus mokymasis pažinti savo paties galimybes gali padėti apsisaugoti nuo tokio didelio įsitraukimo į darbą, kai imamos ignoruoti kitos gyvenimo sritys: fiziologiniai poreikiai, bendravimas šeimoje, kultūrinės ir pažintinės reikmės.
Anot psichiatrės, nerimo sutrikimų negalima tapatinti su depresija – tai skirtingos psichikos ligos. Bet negydomas nerimas gali išprovokuoti depresiją ir netgi tapti savižudybės priežastimi. Nerimą provokuoja įvairios stresinės situacijos, o į jas patenka net devyni iš dešimties Lietuvos gyventojų. Gebėjimas suvaldyti stresą labai priklauso nuo individualių, tiek biologinių, tiek psichologinių asmens savybių.
Janina Tilvikaitė,
Susiję straipsniai
