Tyrimai rodo, kad viena savižudybė tiesiogiai paveikia nuo 5 iki 15 asmenų. 2024 metais Lietuvoje gedinčių artimųjų skaičius siekė beveik 8,5 tūkstančio, tačiau daugeliui jų vis dar trūksta drąsos atvirai kalbėti šia tema. Savižudybė visuomenėje neretai tebėra tabu, o netektį išgyvenantys asmenys susiduria su sudėtingais emociniais išgyvenimais.
Mažindamas šią stigmą Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ kartu su „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ vasarai įsibėgėjus, kviečia vilniečius tapti savižudybių prevencijos kampanijos dalimi ir prisijungti prie iššūkio „Mink už gyvenimą“.
Rugpjūčio 1 d. prasideda visą mėnesį truksianti iniciatyva, kuria vilniečiai skatinami aktyviai judėti, stiprinti savo fizinę bei psichikos sveikatą ir simboliškai išreikšti palaikymą tiems, kurie susiduria su mintimis apie savižudybę arba išgyvena sunkų etapą dėl artimo žmogaus netekties.
Prisijungti prie iššūkio gali visi, užsiregistravę „Strava“ programėlėje ir prisijungę prie grupės „Žalioji sostinė“ renginio „Mink už gyvenimą“ išpiešti dviračio – savižudybių prevencijos simbolio – kontūrą žemėlapyje. Kiekvienas nueitas žingsnis, nubėgtas ar nuvažiuotas kilometras – tai galimybė parodyti, kad savižudybių tema rūpi.
Kalbėjimas gydo
„Labai svarbu garsiai kalbėti apie sunkumus, su kuriais susiduria tiek savižudybės krizėje esantys asmenys, tiek jų artimieji. Šis iššūkis – vienas iš įrankių informuoti visuomenę apie pagalbos galimybes ir ugdyti jos sąmoningumą bei jautrumą diskutuojant savižudybių tema“, – sako „Vilnius sveikiau“ atstovė, Savižudybių prevencijos algoritmo koordinatorė Goda Nausėdaitė.
Pasak jos, apie savižudybes kalbėti nėra lengva, o dar sudėtingiau tą daryti tiesiai, nesidangstant. Tam pritaria ir suicidologė, psichologė Jurgita Rimkevičienė, patikindama, kad, nepaisant temos sudėtingumo, būtina stengtis atrasti tam žodžius, įžodinti jausmus, išsakyti pagalbos poreikį.
„Kalbėti apie savižudybę, kai tai ne teorinė, o asmeninė patirtis, – nėra lengva. Nelengva prisipažinti, ištariant „galvoju apie savižudybę“ ar pasakyti „ji ar jis – nusižudė“. Po šiais žodžiais tarsi savaime iškyla prieštaringų, skausmingų jausmų kupina istorija. Ir nors, rodos, jau išmokome tą žodį, jį vis dar stigmatizuojame – lyg norime slėptis, lyg prisibijome prieštaringų vertinimų. O kalbėtis – būtina“, – neabejoja J. Rimkevičienė.
Specialistai ragina nebijoti tiesių klausimų
Suicidologės teigimu, trauminė patirtis dažniausiai kyla ne tik iš paties įvykio, bet ir iš to, kad ši patirtis „neranda namų santykiuose“. Kitaip tariant, artimojo netektį išgyvenę asmenys nesijaučia aplinkinių išgirsti, suprasti, pamatyti.
„Dažnam atrodo, kad kalbantis šia tema bet koks netinkamas žodis gali paskatinti kito savižudybę. Jokia kita pokalbio tema nesukelia tokio rizikos jausmo – kai gali atrodyti, kad klaidos kaina – gyvybė. Toks požiūris tėra mitas. Tiesa ta, kad posakis „tyla žudo“ šiame kontekste įgauna tiesioginę reikšmę – kai žmogus nesijaučia galintis pasakyti apie savo mintis, tos fantazijos apie savižudybę bujoja galvoje ir kelia didžiausią riziką“, – sako J. Rimkevičienė.
Kaip padėti gedinčiam?
Ji sako iki šiol jaučianti, kaip savižudybių prevencijos mokymų metu žmonės vis dar bijo kitų tiesiai klausti: „Ar galvoji apie savižudybę?“ O toks klausimas, net tiksliai nežinant, kaip toliau išsirutulios pokalbis, gali būti reikšminga pagalba kitam – nebandant išspręsti kito skausmo, o tiesiog pabūnant šalia, išklausant.
„Netekties po savižudybės patirtis neretai būna nuspalvinta jau iki tol buvusių santykių su žmogumi – gal ten buvo alkoholio, smurto, ilgos depresijos, grasinimų nusižudyti, slapstymosi, pagalbos nepriėmimo, tylos, apsimetimo, kad viskas gerai, ar dar kitų sudėtingų dalykų, kuriais paprastai būna apsipynusi savižudybė. Išklausančiam šalia nėra lengva priimti visą tą jausmų ir patirčių bagažą. Tačiau nereikia stengtis tų visų jausmų staiga „išspręsti ir sutvarkyti“ – didžiausia pagalba gedinčiam yra jo minčių, jausmų priėmimas. Jei prisėdę prie tokio žmogaus drauge išgersime arbatos, pabūsime, paliūdėsime, neskubėsime – jis pasijaus geriau“, – pataria suicidologė.
Apie tai, kad paprastas buvimas šalia apie savižudybę galvojančiam ar dėl netekties gedinčiam žmogui gali tapti didžiausia pagalba, kalba ir Vilniaus miesto vicemerė, viena iš kampanijos „Mink už gyvenimą“ iniciatorių, Simona Bieliūnė. Pasak jos, jei pastebime, kad artimasis išgyvena sunkų laikotarpį ar netektį dėl savižudybės, svarbiausia, ką galime padaryti – būti šalia tiek, kiek tam žmogui reikia.
„Gedėjimas po artimojo savižudybės dažnai yra kupinas kaltės, gėdos, vienišumo jausmų, daugybės neatsakytų klausimų – tokiu metu labiausiai reikia žinojimo, kad žmogus nėra paliktas vienas. Taip pat svarbu neignoruoti savižudybės rizikos ženklų. Jei pastebite, kad artimasis jau kuris laikas užsidaręs, kalba apie gyvenimo beprasmybę, tarsi nebematytų kitų išeičių ar sako „nebegaliu daugiau ištverti“ – tai gali būti rimti savižudybės krizės signalai, į kuriuos būtina reaguoti“, – tikina S. Bieliūnė.