Citopatologė Zofija Stukonienė: „Būtų daug paprasčiau, jei kalbėtume su ligoniais“

Rokiškio gimnazijos medalininkei tėvas numatė valsčiaus sekretorės vietą. Laimei, mama pardavė siuvimo mašiną ir išleido dukrą į mokslus. Nebuvo lengva, kliūčių atsirasdavo nuolat, nes abu su vyru nepriklausė komunistų partijai. Vis dėlto atkakliu darbu ir atsidavimu pavyko pasiekti profesinių aukštumų, apginti mokslinius laipsnius, parašyti knygų ir net padirbėti užsienyje. Pokalbis su gydytoja onkologe, citopatologe doc. dr. Zofija Stukoniene.

Reklama

Kaip pasirinkote medicinos studijas?

Mano tėvai, bemoksliai valstiečiai, nenorėjo manęs leisti mokytis, juk buvo labai sunkus laikotarpis, labiau apsimokėjo dirbti. Kadangi gerai mokiausi, siūlė dirbti valsčiaus sekretore. Mokytojai ragino dėstyti kalbas gimnazijoje, mat jos man gerai sekėsi. Mokėjau lotynų, vokiečių, vėliau rusų, anglų ir prancūzų kalbas išmokau.

Tuo metu mano draugės jau ruošėsi studijuoti. Šiek tiek joms net pavydėjau. Ką darysi, juk aš teturėjau vienintelę paramą – savo tėvus, todėl savotiškai pasidaviau. Vis dėlto mama troško, kad ieškočiau geresnio nei žemės ūkis kelio. Taigi ji pardavė siuvimo mašiną ir išleido į Kauną.

Jūs vos netapote teismo medicinos eksperte?

Paskutiniaisiais studijų metais buvau prisišliejusi prie pačių geriausių mokytojų Lašų (Janina Lašienė – viena iš patologinės anatomijos pradininkių Lietuvoje, o jos vyras Vladas – alergologijos). Man rūpėjo gerai žinoti žmogaus ir patologinę anatomiją. Dirbau kartu, jie kvietė pasilikti Patologinės anatomijos katedroje.

Tačiau tais laikais negalėjai dirbti kur sugalvojęs, baigus studijas komisija dalindavo paskyrimus. Mane paskyrė į Biržus teismo medicinos eksperte. Tokia miniatiūrinė ir primityvi mergaitė buvau, kur man tas teismas! Nepaisant to, kad pati skrodžiau lavonus, ten nebūčiau galėjusi dirbti.

Mokytojai nieko negalėjo padaryti, tad nurodė kryptį: kad ieškočiau kelių grįžti į Kauną. Biržai priklausė Šiaulių apskričiai, važiavau pas vyriausiąjį jos gydytoją ir maldavau, kad paliktų mane Kaune. Puikus žmogus, sutvarkė taip, kad neva Biržai atsisakė manęs, o aš lieku Kaune. Kadangi laisva vieta tebuvo Tuberkuliozės dispanseryje, darbino ten. Bijojau tuberkuliozės, bet ką darysi. Tiesa, neilgai čia buvau, kartu su vyru išvykau dirbti į Ostrovą (Pskovo sritis).

O kaip pasukote į onkologiją?

Mano gyvenimo pagrindą suformavo mokytojai. Aš iš jų sėmiausi žinių. Augau dar tais laikais, kai nebuvo ir elektros, popieriaus mokykloje, ką kalbėti apie knygas. Tad jie buvo vienintelis žinių šaltinis. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mergaičių gimnaziją baigiau aukso medaliu, tad į Medicinos fakultetą priėmė be konkurso.

Studijų metais pagrindiniai mano mokytojai, kaip minėjau, buvo profesoriai J. ir V. Lašai. Labai išprusę, atsidavę žmonės, mokslus baigę Europoje. Daug mokiausi iš profesorės mokinės prof. Elenos Stalioraitytės. Tai jų dėka pamėgau tuo metu mažai kam žinomą Lietuvoje discipliną patologinę anatomiją ir susidomėjau onkologija, kuri pas mus tik formavosi.

Kai pradėtas kurti Onkologijos institutas, mes abu su vyru Mečiu tapome vieni pirmųjų darbuotojų ir kūrėjų. Man pavesta organizuoti piktybinių navikų citodiagnostiką. Tai buvo visai nauja kryptis Lietuvoje, nebuvo jokios patirties. Taigi išvažiavau į Charkovą, kuriame dirbo žinomi specialistai. Esu labai jiems dėkinga už tas nepaprastas žinias. Jų dėka pradėjau ieškoti ląstelių ir eigos, kaip atsiranda vėžys.

O kai vyras išvyko dirbti į Lioną, Tarptautinį vėžio tyrinėjimo centrą, įsidarbinau Leono Beraro onkologijos centro citologijos laboratorijoje. Ir ten manęs nelaikė mokine, bet jau rimta darbuotoja. Su buvusiais bendradarbiais iki šiol palaikau ryšius. Nepaprastai vertinga patirtis.

Kartu su kolegomis padėjote onkologinės profilaktikos pagrindus. Kaip vertinate dabartines prevencines programas?

Mes dirbome neatlygintinai, bet paruošėme dirvą onkologinei profilaktikai. Darėme, ką galėjome, skaitėme paskaitas, važinėjome po visą Lietuvą. Kai bebūtų gaila, dabar tai sugriauta. Šiuolaikinė profilaktinė kryptis yra reklamuojama, gydytojams mokama, yra daug globėjų, tačiau rezultatų nematyti.

Man asmeniškai skaudu, kad tas pagrindas išdraskytas. Tuomet daug dirbom, atsidavę ieškojome, kaip galėtume padėti žmogui nesusirgti vėžiu arba bent jau jį diagnozuotume anksti, nes tuomet jis tikrai išgydomas.

O kas dabar trukdo anksti diagnozuoti?

Yra begalė priežasčių, kodėl vieniems išsivysto vėžys, kuris yra nepaprastai margas. Vis dėlto žmogus pats kaltas, jei suserga, tai pasakytina apie visas ligas. Tikrai džiugu, kad dabar taip giliai nagrinėjama imuninė sistema. O tada mes nežinojome, kiek žmogus pats gali kovoti. Bet mums rūpėjo, koks tas vėžys, kaip atsiranda, kaip greitai galime sustabdyti jo augimą. O tam reikia ankstyvos diagnostikos. Kartais sunku diagnozuoti, nes vėžys – labai klastingas, jis turi ir kitų ligų bruožų. Dėl to nereikėtų stebėtis.

Tačiau aš matau kitą bėdą. Dabar labai trūksta atkaklaus sėdėjimo prie mikroskopo ir bendravimo su žmogumi. Tai reiškia, jog gydytojui būtina matyti ligonį, kurio naviką tiria, kalbėtis su juo, girdėti jo skundus, kad ląstelių lygiu galėtų suprasti tą radinį. Nepakanka tik vieno mėginio. Kas iš to, kad jų paimta daug. O rezultatai? Jų nėra, nes mėginius ima visi, kas tik nori. Reikia mokyti, kaip, kada ir iš kurio židinio paimti tuos mėginius. Iš to paties židinio galima paimti ir gerai, ir blogai.

Tad gal išeitis, pavyzdžiui, yra skiepai?

Gyvenimas parodė, kad nuo ūmių ligų vaikus reikia skiepyti. Tačiau man atrodo beprasmiška dešimtmetes mergaites skiepyti nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV).

Grubiai kalbant, vėžys sveikame audinyje neatsiranda. Gimdos kaklelis yra labai jautrus infekcijai. Dažniausiai jomis užsikrečia moterys, gyvenančios laisvai, palaidai. ŽPV gali būti sustabdomas per moralų moterų, suprantama, ir vyrų gyvenimą. Jie turėtų žinoti ne tik tai, kad yra apsisaugojimo priemonių, bet kad ir santykiai turėtų būti padorūs. Toks skiepas gal būtų vertingas vyresnėms moterims.

Bet dešimtmetėms? Ar joms jau rūpi šitie dalykai? Sakyčiau, kad subtiliau reikėtų apie lytinius santykius išaiškinti, įskiepyti moralinius dalykus, gal net religija galėtų prie to prisidėti. Lytiniai santykiai labai reikalingi. Bet visa, kas per anksti ir per daug, yra nesveika.

Suprantu, kad skiepai – tai dideli pinigai. Bet ar jie neatneš kitų dalykų? Juk visa esmė – tai žmogaus gyvenimo būdas.

O koks jis turėtų būti?

Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Kodėl tiek daug kalbama apie mitybą? Todėl, kad nuo to, kaip, kada ir ką valgome, priklauso mūsų sveikata ir savijauta. Bet negali būti bendrų patarimų, kiekvienam jie yra skirtingi. Žmogus turi jausti, kas jam tinka, o kas ne. Mano taisyklė: mažos dozės visada gerai.

Dabar visas mokslas eina prie imuninės sistemos balansavimo. Labai gerai. Ir jei gydytojas padės ne apskritai, o konkrečiam žmogui subalansuoti jo ir aplinkos imuninę sistemą, galima išgydyti daug ligų.

Kokias sveikatos apsaugos sistemos bėdas matote?

Šiandien mūsų medicina labai kenčia. Permainų reikia nuo pat ligonio atėjimo į kabinetą. Būtų daug paprasčiau, jei gydytojai labiau kalbėtųsi su juo. Dabar per popierių pildymą vizitai tokie trumpi tapo. O kai kurių pacientų ir per valandą neišklausinėsi.

Suprantu, kad dabar viskas pasikeitę, jaunimas tik technologijomis pasitiki. Žinoma, jos yra labai vertingos. Bet jų mums nepakanka. Žmogaus protui gali būti įveikiami sudėtingiausi atvejai, jei atskirų sričių gydytojai daugiau tarpusavyje bendrautų. Bendrauti reikia, kad galėtume padėti vieni kitiems.

Žmones vargina eilės gydymo įstaigose. Neteisinga, kad šeimos gydytojas tik siuntimus ir receptus išrašo. Jis turi pats diagnozuoti arba bent bandyti nustatyti ir tik neaiškiais atvejais siųsti ligonį konsultacijai pas kitą specialistą. Ligonis turi tikėti savo gydytoju.