Būkit drąsūs ir sveiki ateinančiais 2013-aisiais – Sveikatingumo metais!

Sulaukėm švenčių. Kad ir gąsdinti dar viena apokaliptine pasaulio pabaiga, viltingai laukėm šios užgimimo šventės. Nors ir negalėdami to racionaliai paaiškinti, kažkur giliai širdyje tikimės, kad tai bus lūžio taškas, nuo kurio keisimės patys, keisis mus supantis pasaulis, ir, žinoma, į gera. Kaip ir kiekvienais metais, pabudę šv. Kalėdų ar Naujųjų metų rytą, su ilgesiu pagalvojam, kad praėjo dar vieni metai, o tas lūžis taip ir neįvyko.

Vis laukiam, kol kokias nors stebuklingas permainas pažadės mūsų politikai. Laukiam, kol padidės alga, paskui laukiam, kad padidėtų pensija. Kai nesninga, laukiam, kad pradėtų snigti, kai sninga, laukiam, kad nustotų... Laukiam... Kai nesulaukiam, pykstam ir savo pyktį bandom nuskandinti išleisdami paskutinius pinigus beverčiams pirkiniams ar užgerdami jį per kalėdinį išpardavimą pigiai nupirktu vynu ar kitu gėrimu, kuris, pasak liaudies išminties, turėtų padėti užsimiršti. Pagirios būna dar baisesnės, pinigų neatsiranda daugiau, nuo taurių gėrimų visai netauriai skyla galva, o daiktai nepatenkina bendravimo poreikio...

Kiekvienas esam pastebėję, kad kartais tikrai stebuklingi atrodo visiškai maži dalykai, menkos smulkmenos, kurios sušildo, sugraudina, priverčia nusišypsoti, prisiminti jas prieš užmiegant po sunkios dienos... Dažniausiai tos smulkmenos nieko nekainuoja.

Dažnai švenčių proga linkim vieni kitiems sveikatos. Neretai sveikatos kainą suprantam tik jos netekę. Kaip visada teisinamės, kad nebuvo laiko ja pasirūpinti, nes reikėjo nuveikti tūkstančius kitų svarbių darbų, kurie, paradoksalu, tačiau nesuteikė nei pasitenkinimo, nei sveikatos, nei nusiraminimo. Dažnai įsivaizduojame, kad sveikai gyvenantys žmonės yra kankiniai, kurie labai kenčia ankstėliau pakilę, darydami mankštą, manom, kad tie žmonės nepatiria gyvenimo džiaugsmo, nes nenusigeria, neprisirūko ar neprisiryja. Kai pažiūriu į sveika gyvensena savo kasdienybę pavertusius žmones, jų veiduose nematau nei skubėjimo, nei pykčio, nei, juo labiau, kankinančio nuobodulio. Vos susidūrę su sunkumais tie žmonės priima tai ne kaip bausmę, o kaip iššūkį ir stimulą tobulėti.

Jei paklaustume žmogaus, kokios jam asmeniškai reikia valstybės programos, kad būtų galima pradėti keistis ir daugiau dėmesio skirti sveikatai, artimiesiems, dvasiniams, o ne materialiniams dalykams, dauguma atsako, kad nereikia jokios programos. O paklausti, kodėl vis tik neranda laiko išvardintiems dalykams, teigia, kad neturi valios. Tik, matyt, valia čia mažiausiai kuo dėta. Visuomet gyvenę taip, kad ne saugojom, o gadinom savo sveikatą, mes tiesiog bijom pokyčių. Vargina mintis, kad sveika gyvensena gali tapti kančia ir nuobodybe. Ir taip įdomu stebėti vis tik išdrįsusius... Nei vienas nebenori grįžti atgal ir, net jei kartais pritrūksta įgūdžių ir valios išlaikyti sveikos gyvensenos įpročius, pirmai progai pasitaikius ir vėl stengiasi sugrįžti prie sveiko gyvenimo būdo.

Daugelį gąsdinusi ir neraminusi pasaulio pabaiga taip ir neatėjo, tik ar susimąstom, kad savo gyvensena mes nuolat artėjam prie savo asmeninės pasaulio pabaigos ir tik nuo mūsų priklauso, kada ji ateis ir ar iki to būsim spėję pasimėgauti ne kančia, o sveikata, ne daiktais, o dvasinėmis praktikomis ar visaverčiu bendravimu su savo  artimaisiais.

Noriu palinkėti šiemet tiesiog išdrįsti įveikti bent vieną savo asmeninę baimę. Visai nesvarbu, ar tai bus baimė įlįsti ryte į šaltą dušą, ar baimė pasimelsti, nes gali būti pajuoktas, ar tai bus baimė šias šventes sutikti be alkoholio, nes nebus ką veikti ir kaip atsipalaiduoti, ar tai bus baimė išbandyti vegetarišką gyvenimo būdą. Kiekviena įveikta baimė jums suteiks daugiau pasitikėjimo savimi ir jokiais pinigais neįkainojamą dovaną – sveikatą.

Būkit drąsūs ir sveiki ateinančiais 2013-aisais – Sveikatingumo metais.

Psichiatras dr. Aurelijus Veryga