Bronius Stanslovaitis: „Nesvarbu kur, svarbu, kaip tu dirbi“(1)

Ne taip paprasta buvo susitarti dėl interviu su jau penkerius metus Plungės ligoninės Chirurgijos skyriui vadovaujančiu Broniumi Stanslovaičiu, mat, kaip jis pats prisipažino, neskaičiuojantis darbo valandų. O ir besikalbant jam ne kartą teko išeiti iš kabineto apžiūrėti ligonio, duoti nurodymų kolegoms. Ne veltui jo gydyti pacientai tvirtina, kad tai neabejotinai vienas iš profesionaliausių chirurgų. Pakalbinau pacientų ir kolegų itin vertinamą gydytoją.

Reklama

 Ugdė kvalifikuoti specialistai

Kas lėmė, kad pasirinkote gydytojo profesiją?

Mokykloje man labiausiai patiko ir sekėsi gamtos mokslai, todėl baigęs Žemaičių Naumiestyje vidurinę, įstojau į Kauno medicinos institutą. Tuo metu man buvo 16 metų, tad per daug nežinojau, kas manęs laukia. Mano giminėje medikų nebuvo.

 Kaip nutiko, kad taip  anksti – sulaukęs 16 metų tapote studentu?

Todėl, kad nuo penkerių metų pradėjau lankyti mokyklą. Prieš karą ir po karo mokymo sistema labai gerai funkcionavo. Darželyje turėjau labai geras auklėtojas, kurios mus mokė pagal Montessori ugdymo metodiką. Būdami ketverių metų mes jau visi mokėjome skaityti ir rašyti. Aukšto lygio specialistas buvo ir mano pirmasis mokytojas Jurgis Jankus, kuris mokėjo  mus, vaikus, sudominti, išaiškinti. Pakeliui sutikę, žmonės prieš jį bei kitus mokytojus kepurę nusiimdavo, tais laikais vertino mokslą. Vėlesnėse klasėse taip pat  turėjau labai kvalifikuotus pedagogus.

Po šešerių metų studijų gavęs diplomą, persikėlėte į pajūrį ir jame likote: metus mokėtės internatūrą uostamiestyje, pagal paskyrimą trejus metus dirbote Gargždų ligoninėje, tęsėte Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, nuo 1976 m. - Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje...

Taip, 1969 m. baigęs studijas, norėjau grįžti arčiau gimtinės, todėl vienerių metų internatūrą mokiausi Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Pasirinkau  chirurgo specialybę – man patinka, kad šioje specializacijoje yra daugiau veiklos nei terapiniame profilyje, greičiau matyti rezultatas. Tai buvo gera gydymo įstaiga,  turėjau iš ko perimti patirtį.

 Kurie medikai Jums turėjo didžiausią įtaką?

Galėčiau vardinti ir vardinti... Pavyzdžiui, tuometinis Respublikinėje Klaipėdos ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas Jonas Dangelavičius, kuris mokėjo kalbėti ir su išsilavinusiais, ir su mažesnio intelekto žmonėmis, jam buvo svarbus kiekvienas ligonis. Taip pat vyriausias chirurgas medicinos mokslų daktaras profesorius Stasys Šumskas - labai aukšto intelekto inteligentas, geras specialistas. Po pusvalandžio pokalbio su pacientu S. Šumskui apie 70 proc. būdavo aiški diagnozė. Tik reikia mokėti ligonį išklausinėti. Mokiausi ir iš Traumatologijos skyriaus vedėjo Stasio Šakėno, kvalifikuoto urologo Broniaus Pratašio ir kitų gydytojų.

 Ar prisimenate savo pirmąją atliktą operaciją?

Tai buvo 1969 m. rugsėjo 3 d., net prisimenu pacientės vardą ir pavardę. Tada ligoninėje chirurgu buvau pradirbęs vieną mėnesį ir tris dienas, į Priėmimo skyrių atvyko 23 metų ligonė, kuriai man leido atlikti operaciją  dėl ūminio apendicito - apendechtomiją, asistavo Chirurgijos skyriaus vedėjas. Jaudinausi, bet praėjo sklandžiai.

 Kokią sudėtingiausią, rizikingiausią  operaciją teko atlikti?

Teko gydyti širdies, plaučių sužalojimus, ne mažiau sudėtingos ir skrandžio, kepenų, žarnyno, kasos, žarnos, išplėstinės onkologinės operacijos. Sunku operuoti hematologinius, nefrologinius ligonius, sergančius sunkiomis gretutinėmis ligomis (cukraligė, plaučių ligos), kurių kraujas nekreša, sudėtingas ir blužnies pašalinimas – šimtais tokių galiu išvardyti.

 Galbūt iki šiol prieš operaciją atliekate kokius nors ritualus?

Niekada nerašau juodu rašikliu.

O prieš operaciją - pasižiūriu į dangų, kad Dievas padėtų, prieš didesnę – pasiėmęs žmogaus anatomijos ir chirurginių operacijų atlasus, pasikartoju.

Pasiekta didžiulė pažanga

Per 45 Jūsų darbo metus  chirurgijos srityje įvyko daugybė pokyčių...

Medicinoje yra pasiekta didžiulė pažanga. Pavyzdžiui, man pradėjus dirbti, ligoniui, sulaukusiam 73 metų, nebuvo atliekama dėl vėžio skrandžio pašalinimo operacija, nes nebūtų atlaikęs, buvo taikomas  amžiaus kriterijus, o dabar operuojami ir gerokai vyresni.

Dabar ištyrimo galimybės yra didesnės. Atsirado moderni medicininė aparatūra - endoskopai, echoskopai, kompiuteriniai tomografai, branduoliniai magnetinio rezonanso prietaisai, angiografai, atsirado modernesnių operacinės instrumentų - siuvimo aparatai, laparoskopai, siuvamoji medžiaga, įvairių geresnių medikamentų, patobulėjo anesteziologinė tarnyba, šiuo metu yra labai aukštas ir reanimacijos lygis. Tačiau nepasikeitė požiūris į ligonį – tyrimai yra tik pagalbiniai dalykai.

Kita vertus, dabar yra didesnis neužtikrintumas dėl profesinės ateities, dėl darbo vietos. Anksčiau žinojome, kas mūsų laukia po penkerių ar dešimties metų, dabar yra didesnė nežinomybė.

Ne paslaptis, kad kai kurie pacientai, manydami gausiantys kokybiškesnį gydymą, pasirenka operacijas didmiesčiuose, nors galbūt šios yra atliekamos ir Plungėje. Kaip tai vertinate?

Teigiamai. Labai gerai, kad žmonės gali pasirinkti ligoninę ir gydytoją. Dar dirbdamas Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje savo pacientams pasakydavau: „Aš jums diagnozavau susirgimą, aš tai ligai gydyti operacijas atlieku, bet galite pasirinkti kurią norite ligoninę ir gydytoją“.

Tačiau Plungės ligoninėje yra gera infrastruktūra - kokybiškas instrumentarijus, medicininė įranga, aparatūra, laboratorijos yra šiuolaikiškos, intensyvios terapijos ir operacinių įranga nesiskiria nuo didžiųjų miestų ligoninių.

Ar nekenčia jūsų profesionalumas iš Klaipėdos perėjus dirbti į rajono ligoninę?

Dabar atlieku mažiau planinių didžiųjų operacijų - kepenų ir kasos, onkologinių nei dirbdamas Klaipėdoje. Manau, nesvarbu, kur tu dirbi, svarbu, kaip tu dirbi – tai yra esminis dalykas.

O kiek valandų  paprastai  trunka jūsų darbo diena?

Iš savo chirurgijos mokytojų išmokau darbą baigti tada, kai įsitikinu, kad po operacijos ligonio būklė yra stabili. Operacija – tik vienas iš  gydymo etapų, ne mažiau svarbu ir priešoperacinis paciento ištyrimas, paruošimas operacijai, operacinės slauga ir gydymas.

Kaip  vertinate, kad rajono ligoninėms ribojama teisė atlikti kai kurias operacijas?

Teigiamai. Rajonuose nereikėtų operuoti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių, jie turi būti gydomi specializuotuose skyriuose didžiosiose ligoninėse.  Teisinga, kad rajono ligoninėse pacientai ištiriami, diagnozuojami ir nusiunčiami į kitas gydymo įstaigas. Tik tie, kam reikalinga skubi pagalba, pavyzdžiui, kepenys plyšusios, turi būti operuojami vietoje, nes gali neatlaikyti vežimo į kitą ligoninę. Lietuvoje chirurginių operacijų mažėja, nes sumažėjo gyventojų, tad koncentruojant pasiekiami geresni rezultatai.

Visi ligoniai lygūs

 Teko girdėti atsiliepimų, kad dėl paciento padarytumėte viską, kas įmanoma... Dėl benamio stengiatės lygiai taip pat, kaip ir dėl garbaus visuomenės nario... Ar nesulaukiate dėl to vadovų ar kolegų pastabų?

Man visi ligoniai yra vienodi, todėl niekada jų nevertinu pagal tai, kur dirba ir kokios jų pareigos. Žemesnio socialinio sluoksnio pacientų man gaila. Tai yra žmonės, kurie daug ką gyvenime prarado, nepatyrė gero, jie irgi turi širdį, jausmus, yra draugiški. O direktoriumi, pavyzdžiui, šiandien esi, o ryt gali nebebūti.

 Kaip vertinate tarp pacientų neretai pasitaikančias diskusijas apie pakišas?

Jei žmogus po operacijos atneša gėlių – ar tai pakiša? Aš tokių dalykų nemačiau. Kas žmones verčia duoti pinigus? Patenka į rankas ekstrinis ligonis – gydytojai ne apie pinigus galvoja, o  stengiasi jam padėti, kad išgelbėtų gyvybę.

Ar jūsų namai Plungėje?

Klaipėdoje gyvenu, Plungėje tik dirbu.

O kaip atsipalaiduojate po darbo?

Ilsiuosi popierius rašydamas, pildydamas dokumentus (šypsosi). Kol nuvažiuoji į darbą, kol namo grįžti, tiek to laiko ir lieka...Būna,  net ir po darbo galvoju apie sunkesnį ligonį.

Bet mėgstu nueiti pažiūrėti  varžybas - futbolo, rankinio ar krepšinio, nes jaunystėje ir pats žaidžiau krepšinį, futbolą,  lankausi geruose koncertuose, spektakliuose.

Dėkui už nuoširdų pokalbį.