Baisiausi vasaros įkandimai: ką pastebėjus būtina sunerimti

Specialistai labai rimtai įspėja: mes nuvertiname vabzdžių ir kitokių gyvių, vasarą pulkais zujančių apie mūsų kūnus, įkandimus. Kokių nemalonumų jie gali mums pridaryti?

Reklama

Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotojos Birutos Zdanevičienės, atskirti, koks gyvis mums įkando, jo nemačius, neretai būna sunku, kadangi įkandimai yra labai panašūs. Tačiau įkandimo žymė lieka visada.

„Uodų įkandimus žmonės turbūt labiausiai pastebi. Uodai kanda visi panašiai, tačiau skiriasi žmonių organizmo reakcijos į šiuos įkandimus. Į alergiją linkę žmonės sureaguoja labai skaudžiai, kiti – mažiau. Taigi vienam gali iššokti didžiausias niežtintis gumbas, o kitam atsiras tik nedidelė dėmelė. Beje, kai kanda uodas, mes visada jaučiame, nes jis, kitaip nei erkė, nenaudoja nuskausminamųjų medžiagų, tačiau palieka savo baltyminius produktus, kurie iš karto stipriau ar silpniau ima veikti kaip alergenas. Būtent todėl įkandimo vietoje visada atsiranda paraudimas“, – aiškino pašnekovė.

Pasaulyje uodai laikomi pavojingi dėl jų platinamų maliarijos sukėlėjų. Lietuvoje vasaros nėra dar tokios šiltos, kad maliarijos sukėlėjas išsivystytų iki tokios stadijos, kad uodas, įkandęs maliariją sergančiam ar inkubaciniame periode esančiam žmogui, vėliau apkrėstų ir sveiką žmogų. Kita vertus, praėjusi vasara, specialistės teigimu, jau buvo labai priartėjusi prie šios ribos. Lietuvoje 1956 m. yra buvęs vietinis maliarijos atvejis, kai uodas susargdino žmogų, kuris tikrai niekur nebuvo išvykęs.

„Taip pat uodai platina įvairius encefalitus, tačiau paprastai jie plinta tik subtropiniuose kraštuose. Lietuvoje dar nebuvo registruoti tokie atvejai, bet Europos pietinėse valstybėse jau yra ir vietinių susirgimų. Bet koks encefalitas – galvos smegenų ir dangalų uždegimas, kurio pasekmės – pakankamai liūdnos. Taigi reikia žinoti, kokias ligas gali platinti kraujasiurbiai ir apie mėnesį laiko įkandimo vietą stebėti: ar paraudimas nesiplečia, ar neatsiranda papildomų simptomų – silpnumo, temperatūros, galvos svaigimo. Tokiu atveju būtina kuo greičiau pasikonsultuoti su šeimos gydytoju“, – patarė B. Zdanevičienė.

Pasak jos, ypač alergiškiems žmonėms gali prireikti medikų pagalbos net po uodų įkandimo, nors pastarieji iš kraujasiurbių „švelniausi“. Nedelsti reikėtų, jei paraudimas įkandimo vietoje didesnis nei 10 cm, o per pusvalandį atsiranda silpnumas, galvos svaigimas. Nesuteikus laiku pagalbos žmogus gali netekti sąmonės. Dar skaudesnes reakcijas sukelia gylių ir įvairių mašalų įkandimai, kadangi pastarieji suleidžia dar daugiau mums svetimo baltymo. Tačiau pastarieji neplatina pavojingų infekcinių ligų.

Kaip teisingai traukti erkę

„Mūsų teritorijoje be galo aktyvios erkės, kadangi joms čia geros sąlygos veistis. Lietuva – žalias kraštas, daug lapuočių, pakankamai drėgna ir užtektinai graužikų, kurie sudaro sąlygas joms kartą per metus pasimaitinti. Erkių gausa pas mus tokia didelė, kad turbūt nėra žmogaus, kuriam nebūtų įkandusi erkė. Paraudimas įkandimo vietoje yra normalus dalykas, tai sveiko žmogaus reakcija į svetimkūnį, tačiau labai svarbu stebėti, ar jis nesiplečia, ar nesusidaro vadinamasis žiedas – paprastai 5–6 cm diametro. Tai Laimo ligos požymis.

Apie erkinį encefalitą signalizuoja tik bendrieji simptomai – temperatūra, silpnumas. Lietuvoje erkinio encefalito eiga dažnai būna dvibangė. Pirmoji banga tęsiasi apie savaitę, klinikiniai simptomai labai neišreikšti, panašūs į vasaros gripą: lyg truputį paskauda gerklę, šiek tiek pakyla temperatūra, atsiranda silpnumas, galvos, raumenų skausmas. Po kurio laiko simptomai praeina, žmogus vėl pasijaučia sveikas, tačiau netrukus liga atsinaujina su „trenksmu“ – pakyla labai aukšta temperatūra, jos nepavyksta numušti, kamuoja labai dideli galvos skausmai, net gali ištikti paralyžius. Reikia tai žinoti ir nelaukti antros bangos. Abiejų ligų inkubacinis periodas – nuo 2 dienų iki mėnesio. Būtent todėl žmogus apie mėnesį turi save stebėti“, – teigė visuomenės sveikatos specialistė.

Vien Vilniaus mieste kasmet registruojama apie 50 erkinio encefalito ir apie 700 Laimo ligos atvejų. Pastarosios sukėlėjas gyvena erkės žarnyne, todėl erkę ištraukus per pirmas dvi paras lieka didelė tikimybė neužsikrėsti. Erkinio encefalito sukėlėjo patekimas į mūsų organizmą – minučių klausimas.

Prieš traukiant erkę niekuo nereikia jos tepti. Erkė suimama kuo arčiau galvos, traukti reikia staigiai, be jokių sukamųjų judesių, kad dirbtinai dar labiau neįspaustume jos į kūną. Jeigu ji nesmarkiai įsisiurbusi, galima pamėginti tiesiog nubraukti peiliu ar kokiu kitu daiktu. Net jei erkė nutrūksta, ji nebepavojinga ir nieko bloga daugiau, kiek padarė, negali padaryti. Geriausia erkę traukti pincetu, bet tinka ir siūlas ar tiesiog nagai. „Vis dėlto einant į mūsų miškus reikia prisiminti apie erkes ir įsidėti pincetą. Ištraukus erkę geriausi dezinfektantai – vanduo ir muilas“, – patarė B. Zdanevičienė.

Kokie simptomai byloja, kad kitas širšės įkandimas gali būti mirtinas

Širšės, vapsvos ir bitės jokių pavojingų ligų neplatina, bet jos labai pavojingos dėl sukeliamų alerginių reakcijų. Turbūt nėra vasaros, kad Lietuvoje nebūtų registruojama mirtis nuo širšės ar bitės įkandimo, kai alerginė reakcija žaibiškai išsivysto iki anafilaksinio šoko. Tai gali netrukti net pusvalandžio. Tiesa, po pirmo įkandimo paprastai alergija neatsiranda, tačiau kiekvieną kitą kartą simptomai vis ryškesni.

Kada laikas susirūpinti, kad kitas įkandimas gali būti lemiamas? Pasak specialistės, vien paraudimas nėra rodiklis. Tačiau jei ta vieta pradeda tinti ir pasireiškia kiti simptomai, pavyzdžiui, nukrinta arba pakyla kraujospūdis, prasideda šaltkrėtis, atsiranda silpnumas, jau būtina ieškoti medikų pagalbos. Taip pat verta žinoti, kad jei viskas ir baigėsi gerai, kitą kartą alerginė reakcija gali būti tokia greita, kad pagalbos sulaukti nespėsite, todėl reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, kokius antialerginius vaistus visada su savimi turėti. Jei nėra po ranka vaistų, tą vietą būtina šaldyti, kad alerginė reakcija taip greitai neplistų. Pavojingiausi įkandimai – galvos srityje, burnoje, nes tuomet veiksmas vystosi greičiausiai.

Jei įkanda bitė, ji palieka savo geluonį. Tai nuodų maišelis, kurį būtina ištraukti, bet labai svarbu jo nesuspausti, kad nuodai iš jo nepasklistų dar labiau.

„Geluonį reikia ne traukti pincetu, o kuo nors nubraukti – peiliu, o jeigu jo nėra, kad ir popieriaus lapu. Tarsi jį nuvalyti – tuomet jis išlieka nepažeistas. Įkandimo vietą būtina nuplauti vėsu vandeniu, jei yra galimybė, rekomenduojama plauti sodos tirpalu (įkandus bitei) arba actu (įkandus širšei). Tai padeda šiek tiek neutralizuoti nuodų poveikį. Taip pat tą vietą galima patrinti svogūnu. Beje, bičių ir širšių įkandimus sunku su kuo nors supainioti, nes jie ypatingai skaudūs. Neskausmingiausiai kanda erkės – tik kai erkė pasimaitinusi nukrenta, nustoja veikti jos išskiriami nuskausminamieji ir žmogus toje vietoje pradeda kažką jausti“, – aiškino pašnekovė.

Skausmą bei nemalonų perštėjimą ir bėrimą taip pat sukelia skruzdės. Mat jos išskiria skystį, kuris dirgina. Skruzdžių įkandimų žymės paprastai būna ne pavienės, o grupinės. Niežėjimą patartina mažinti plaunant šaltu vandeniu su muilu arba šaldant.

Lietuvos miškuose gyvena ir viena nuodinga gyvatė – angis. Susitikus su ja būtina kuo skubiau vykti į gydymo įstaigą. „Anksčiau būdavo rekomendacija nuodus iščiulpti burna, tačiau vėliau jos atsisakyta, nes burnoje gali būti mikrožaizdelių, sugedusių dantų. Tai galima padaryti rankomis. Taip pat nebesiūloma užrišti galūnės virš įkąstos vietos, kadangi rišdami žmonės gali taip užveržti, kad sutraiškys kraujagysles, nervus ir bus dar blogiau. Tiesiog įkandimo vietą reikia nuplauti arba pašaldyti, galūnę nuleisti kuo žemiau, kad kraujotaka būtų lėtesnė ir nuodai taip greitai neplistų“, – teigė B. Zdanevičienė.

Lėto tipo uždegiminė–imuninė reakcija – kas tai?

Pasak Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro gydytojos dermatologės Rūtos Gancevičienės, nors įkandimo vietas dažniausiai labai niežti, labai svarbu jų nesikasyti. Kuo daugiau žmogus kasosi, tuo labiau vargina niežėjimas ir atsiranda įvairių nepageidaujamų reakcijų. Mat pradeda skirtis neuromediatoriai, kurie palaiko niežulį, ir susidaro užburtas ratas. Todėl niežulį būtina malšinti.

„Šiuo metu vaistinėse tikrai galima rasti įvairių preparatų, kurie tai daro. Svarbiausia neužsukti šio niežėjimo mechanizmo. Jei jau visai blogai, būtina kreiptis į gydytoją, kuris paskirs stipresnių receptinių vaistų. Jei vienas preparatas neveikia, verta išbandyti kitą. Be to, teptis reikia dažnai, o ne pora kartų per dieną. Vos tik pajutote niežėjimą, iš karto tepkitės. Tai geriau nei kasytis“, – patarė medikė.

Pasak jos, kreiptis į gydytoją reikia, jeigu įkandimo vietoje paraudimas didėja, tinsta audiniai, nors logiškai mąstant, simptomai turėtų slopti. Tai rodo, kad organizme užsivedė tam tikros imuninės reakcijos – tiek oda, tiek visas organizmas pradėjo kovoti su tuo nedideliu kiekiu nuodų.

„Kiekvienas organizmas kovoja skirtingai – vienas susitvarko iš karto ir žmogus nieko nejunta, kitam sekasi sunkiau, vyksta sudėtingesnės reakcijos. Kai kuriems žmonėms reakcija gali prasidėti praėjus dienai po įkandimo – tai lėto tipo uždegiminė–imuninė reakcija, kuri ir negali vykti greitai. Staigiai pasireiškia tik alerginė reakcija. Ypač stiprios imuninės reakcijos būna ne tiek nuo uodų, kiek nuo mašalų, gylių ir kitų vabzdžių įkandimų. Šiais atvejais jau tikrai neapsieinama be vaistų“, – sakė R. Gancevičienė.