Autizmas: kuo anksčiau diagnozuojamas, tuo mažiau problemų

„Tėvai, skaitydami apie autizmą, neturi visko taikyti savo vaikui, nes autizmas yra spektras, kiekvienas vaikas yra skirtingas. Ne veltui sakoma, kad jei pamatei vieną autistą, tai pamatei vieną autistą“, - tėvelius, nuogąstaujančius dėl savo vaiko, kuriems pripažintas autizmo spektro sutrikimas, perspėja Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja Laima Mikulėnaitė. Kaip nepasiklysti informacijos gausoje?

Reklama

Ką tėvai turėtų žinoti apie autizmą? Kaip jis pasireiškia?

Autizmas yra raidos sutrikimas, o raidos sutrikimas yra būklė, su kuria žmogus ateina į gyvenimą ir su kuria išeis, t. y. pagydyti jo iš esmės šiandien nes nemokame, bet galime padėt jam prisitaikyti gyventi visuomenėje. Beje, yra vaikų, kurių autizmo požymiai mažai išreikšti. Augant tie požymiai gali dar labiau silpnėti ir tuomet sutrikimai visiškai netrukdys adaptacijai visuomenėje.

Pagrindinis dalykas, kuris būdingas autistui, - tai socialinės sąveikos sutrikimas. Tai reiškia, kad žmogaus, turinčio autizmo spektro sutrikimą, bendravimas ir socialinis santykis su kitais žmonėmis formuojasi kitokiu būdu negu vadinamųjų neurotipikų, t.y. įprastinės raidos žmonių. Autistai bendrauja savitu būdu, kitaip.

Antras šio sutrikimo simptomas - tai kalbos ir neverbalinio bendravimo sutrikimas. Kai kurie vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, labai gerai kalba, kiti nekalba apskritai. T.y. kalbos spektras yra labai platus. Jei vaikas labai gerai kalba, nereiškia, kad jis negali turėti autizmo spektro sutrikimą.

Diagnozuojant taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į ribotą pasikartojantį elgesį, pomėgius ir užsiėmimus. Dažniausiai autistai turi tam tikras besikartojančio pastovumo rutinas. Jis domisi tam tikrais specifiniais dalykais, pvz., gyvatėmis, kranais, statybomis. Tėvai geriausiai pastebi tam tikrą stereotipinį šių vaikų elgesį: plasnojimą rankomis, straksėjimą, šokinėjimą, sukimąsi ratu ir pan.

Ir labai svarbus dalykas diagnostikai – sensoriniai, t.y. pojūčių sutrikimai, kurie didele dalimi ir sąlygoja kitus sutrikimus. Autistai gali būti labai jautrūs, stipriai reaguoti į įvairius pojūčius, kuriuos patiria. Sakysime, į garsus, skonį, kvapą (nemėgti kokio skonio ar kvapo arba atvirkščiai – žavėtis). Jie gali būti labai jautrūs įvairiems prisilietimams. Šie keistumai krenta į akis ir leidžia įtarti, kad vaikas gali turėti autizmo spektro sutrikimą.

Be šių minėtų požymių, labai dažnai būna ir gretutiniai sutrikimai, t. y. dėmesio aktyvumo sutrikimas, intelekto sutrikimas (20-40 proc. atvejų), judesių sutrikimas (50 proc.) - vaikas labai nerangus, turi koordinacijos sutrikimų. Beveik 80 proc. vaikų patiria socialinį nerimą. Būdami nepažįstamoje aplinkoje ar kur daug žmonių, jie nerimauja. Maža to, šie vaikai dažniau serga virškinimo trakto ligomis, turi miego, valgymo, imuniteto sutrikimų, serga epilepsija.

Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama šių vaikų empatijos stoka. Ar jie tikrai jos stokoja?

Tiesa. Bet kartais empatiją suprantame kaip sugebėjimą atjausti kitą. Nieko panašaus. Empatija yra sugebėjimas pabūti kito kailyje, suprasti, ką galvoja, kokias intencijas jis turi. Atjausti žmones autistas gali puikiai. Sunkiausia jiems yra suprasti, ką kiti galvoja, dėl kokių intencijų atliekamas vienas ar kitas dalykas. Viską, kas pasakoma, autistas supras tiesiogiai. Pvz., paklaustas, ar galėtų paduoti knygą, jis atsakys, kad galėtų, bet nepajudės iš vietos, nes nesupras, kad yra prašomas tą knygą paduoti.

Kodėl autizmas – vis aktualesnė problema, vis daugiau apie jį kalbama?

Turbūt todėl, kad autizmo atvejų ženkliai daugėja. Pasaulyje autizmą turi 1-2 proc., o kai kuriuose kraštuose – ir 3 proc. žmonių. Taigi šis sutrikimas darosi labai rimta problema, nes žmonių, turinčių raidos sutrikimų, daugėja, tad ir pagalbos reikės vis daugiau. Jų prisitaikymas visuomenėje bus valdžios problema, nes reikės jiems padėti. Kad tokių vaikų daugėja, pastebime ir savo darbe.

Kodėl autizmo atvejų daugėja?

Apie autizmo spektro sutrikimą žinome vis daugiau, sukuriami nauji testai, leidžiantys jį nustatyti, todėl šių sutrikimų diagnozuojama daugiau. Ir tėvai gauna daug informacijos iš įvairių šaltinių ir konsultuotis ateina jau apie autizmą pasiskaitę.

O pagrindinė autizmo priežastis yra genetika. Manoma, kad dėl genetinių dalykų pakinta smegenų struktūra, ypač srityse, kurios atsakingos už bendravimą, socialinę sąveiką, kalbos raidą.

Kaip ir kada diagnozuojamas autizmas? Ar galima jį įtarti nėštumo metu?

Nėštumo metu autizmo diagnozuoti kol kas nėra galimybių. Dažniausiai jis diagnozuojamas apie ketvirtus gyvenimo metus, o vienas iš autizmo tipų - Aspergerio sindromas - apie 6-7 metus, kai vaikas nueina į mokyklą. Tai labai vėlyva diagnostika, nes požymius galime pamatyti labai anksti. Ir daugelis tėvų jau vaikui sulaukus metų ar pusantrų, pastebi ankstyvuosius vaiko požymius.

Kokie tie pirmieji požymiai, leidžiantys tėvams įtarti vaiką turint autizmo spektro sutrikimą?

Vaikas yra kitoks, jis kitaip bendrauja su tėvais, pvz., verkia, bet mamai ant rankų būti nenori, paimtas į glėbį tarsi plėšiasi lauk ir aiškiai atsispiria parodydamas, kad jam nepatinka. Jis mieliau nusiramina būdamas vienas. Jis dažnai supainioja dieną su naktim, jį sunku nuraminti.

Be to, dar mažiems vaikams dažnai būna sunku pritaikyti maitinimą. Pvz., mama neturi krūtinės pieno, o atrasti tokį, kurį vaikas valgytų, labai sudėtinga.

Simptomai gali ryškėti ir palaipsniui. Gali būti ir raidos regresija, kai vaikas vystėsi normaliai ir staiga pradeda prarasti įvairius bendravimo, kalbos įgūdžius.

Jei metukų amžiaus mažylį kalbini - jis nesidžiaugia, nežiūri į veidą. Šypsaisi, o jis tuo pačiu neatsako. Šie vaikai į akis apskritai nemėgsta žiūrėti, dažniau žiūri į burną, į lūpas. Akys juos arba per daug stimuliuoja, arba jų visai nedomina. Jie gali nereaguoti į vardą.

Vienas būdingiausių požymių, leidžiančių įtarti raidos sutrikimą, - tam tikrų judesių kartojimas.

Vaikui augant ryškėja kalbos sutrikimas. Vaiko kalba nesivysto arba vystosi primityviai. Jis kalba daugiau pats su savimi nei su kitais.

Kas nustato sutrikimą ir kur tėvai, pastebėję neįprastus simptomus, turėtų kreiptis?

Šiandien autizmą dažniausiai įtaria šeimos gydytojai ir siunčia konsultuotis vaikų neurologui. Neurologai, patvirtinę diagnozę, nusiunčia į ankstyvosios reabilitacijos tarnybas, esančias beveik kiekviename pirminės sveikatos priežiūros centre. Šiuose centruose vaikai lavinami, stimuliuojami, ugdomi. Pas mus, Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriuje, jie gauna abilitacijos paslaugas: mes padedame ugdyti įgūdžius remdamiesi vaiko stipriąja puse.

Jei kyla bent menkiausia abejonė, kad vaikas gali turėti autizmo spektro sutrikimą, ir šeimos gydytojas, atlikęs psichomotorinio vystymosi patikrą, tai patvirtina, reikėtų kreiptis į ankstyvosios reabilitacijos tarnybas, psichologinę-pedagoginę tarnybą, pirminius psichikos sveikatos centrus, kur dirba vaikų psichiatrai.

Kuo anksčiau diagnozuojamas autizmas, tuo geriau vaikas gali prisitaikyti ir ateityje neturėti jokių problemų.

Jei vaikas neturi išreikšto protinio atsilikimo, augant jo adaptacija gerėja, jis išmoksta prisitaikyti, jo būklė gerėja. Daugelis jų baigia mokslus, sukuria šeimas, sėkmingai dirba.

O tiems, kurie turi protinį atsilikimą, kuriems prisitaikyti sunkiau, kuriami specialūs dienos centrai, kuriuose šie vaikai veikia pagal sugebėjimus, bet su kitų žmonių pagalba.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.