Ar reikia stiprinti imunitetą? (6)

Imuniteto stiprinimas – madinga sąvoka. Viešoji erdvė pilna imuniteto stiprinimo propagandos – esą žmogaus imuninę sistemą būtina profilaktiškai stiprinti, o tai galima padaryti labai paprastai, nededant didelių asmeninių pastangų. Tereikia įsigyti ir vartoti imunitetą „stiprinančių“ maisto papildų ar nereceptinių vaistų. Pasak Lietuvos imunologų draugijos pirmininko daktaro Mykolo Maurico, toks požiūris klaidina, nes sveikam žmogui imuniteto stiprinti nėra reikalo.

Reklama

Balandžio 29-osios – Tarptautinės imunologijos dienos – proga Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (VUOI) organizuotame renginyje imunologijos srityje dirbantys mokslininkai ir gydytojai pasakojo apie atskirą pasaulį primenančią žmogaus imuninę sistemą, imuniteto įtaką susirgimui onkologinėmis ligomis ir sklaidė mitus apie imuniteto stiprinimą.

Imuniteto „stiprinimo“ mada

„Imuninę sistemą stiprinti galima tuomet, kai gydytojas nustato tam tikras ligas, imuniteto susilpnėjimą. Jis ir turi parinkti būdus, kaip tą imunitetą mėginti atkurti. Bet kaip sustiprinti normalų imunitetą? Bijau, kad tai neįmanoma. Jis yra įgimtas, jeigu žmogus sveikas – jo imunitetas toks, koks ir turi būti. Manau, kalbos apie imunitetą stiprinančius maisto papildus yra tuščios. Lygiai taip pat sėkmingai galime susigalvoti, kad imunitetą stiprina toks maisto papildas – pomidorų padažas, tik vargu, ar tai bus tiesa“, – kalbėjo dr. M. Mauricas.

Onkoimunologo dr. Mariaus Striogos teigimu, viešojoje erdvėje paplitusi ir visuomenėje madinga nuostata, kad imunitetą būtina stiprinti, klaidina. „Imuninė sistema yra itin sudėtinga. Net ir labai supaprastinant, būtina išskirti bazines jos grandis – antigeną pateikiančias ląsteles, įvairių lygių helperius, veikliąsias (efektorinės) ląsteles, atminties ląsteles. Tad kurią grandį mes turėtume stiprinti, norėdami stiprinti imunitetą? Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kuriai iš jų to stiprinimo reikia. Ir ar tikrai reikia? Esama daugybės ligų, kuriomis sergant tam tikras imuninės sistemos grandis būtina silpninti, o ne stiprinti. Jeigu žmogus sveikas, jo imuninė sistema veikia nei per silpnai, nei per stipriai, todėl į jos veiklą geriausia nesikišti“, – pasakojo onkoimunologas dr. M. Strioga.

Apie pagalbą imuninei sistemai – atsakingai

Ar tai reiškia, kad mes niekaip negalime padėti savo imuninei sistemai? Nieko panašaus. Pasak VUOI onkoimunologijos mokslininko Jan Krasko, optimaliai imuninės sistemos „formai“ palaikyti tinkami visi sveikos gyvensenos ypatumai.

„Tai – proto ramybės siekimas, saikingas reguliarus fizinis aktyvumas, sveika subalansuota mityba, alkoholio, rūkalų nevartojimas. Taip pat – šaltas dušas, jeigu jis naudojamas reguliariai, o vanduo pakankamai šaltas – 15 laipsnių ir mažiau (kaip tik tokios – tarp 10–15 laipsnių temperatūros vanduo yra mūsų vandentiekiuose), – kalbėjo J. Krasko. – Saugus seksas bent du kartus per savaitę, draugų turėjimas ir pozityvus bendravimas, naminiai gyvūnai yra geriausi mūsų imuninės sistemos sąjungininkai. Įdomu tai, kad balandžio 29-oji yra ne tik imunologijos, bet ir tarptautinė šokių diena. Šokiai, kaip ir bet koks kitas smagus fizinis aktyvumas, kurio metu išsiskiria endorfinai, yra puikus imuniteto draugas“.

Ir priešingai – visi žalingi gyvensenos įpročiai kenkia ir mūsų imunitetui. „Nesaikingi, ekstremalūs fiziniai krūviai sukelia kelias dienas trunkančius uždegiminius procesus. Nesveika mityba, alkoholis, rūkymas sukelia neigiamus imuninės sistemos pokyčius. Visi žinome, kad daugelį ligų sukelia pernelyg didelis stresas – jis slopina imuninės sistemos veiklą. Taigi absoliuti dauguma žalingų mūsų gyvensenos įpročių imuninę sistemą gadina“, – sakė J. Krasko.

Atrandama vis daugiau imuninės sistemos ir vėžio sąsajų

Pasak onkoimunologo dr. M. Striogos, ilgą laiką akademinėje bendruomenėje buvo populiari nuostata, kad antinavikinio imuniteto nėra, o vėžys su žmogaus imunine sistema susijęs menkai. Buvo manyta, kad imuninė sistema reaguoja tik į virusinės kilmės navikus, kurie sudaro 10 – proc. visų navikų, o su „tikraisiais“, spontaniškai kilusiais navikais imuninė sistema neturi nieko bendro. Tačiau dabar žinoma, kad antinavikinis imunitetas egzistuoja, o viena iš esminių vėžinės ląstelės savybių – gebėjimas išvengti imuninės sistemos poveikio, ją tarsi „perprogramuojant“.

„Bet kurias kitas pakitusias ląsteles imuninė sistema sunaikina, bet vėžio ląstelės sugeba išvengti sunaikinimo. Šiandien yra daugybė įrodymų, kad tarp vėžio ir imuninės sistemos būklės esama glaudaus ryšio. Nuslopinus imuninės sistemos veiklą, pavyzdžiui, organų persodinimo atvejais, nevirusinės kilmės piktybinių navikų rizika padidėja nuo 3 iki 142 kartų, priklausomai nuo naviko tipo. Tiems žmonėms, kuriems persodintas inkstas, rizika susirgti galvos smegenų ar centrinės nervų sistemos navikais padidėja 142 kartus“, – kalbėjo dr. M. Strioga.

Pasak mokslininko, imuniteto įtaką vėžio formavimuisi įrodo transplantacijų atvejai, kai persodintame organe susiformuoja būtent to tipo vėžys, kuriuo kadaise sirgo donoras. „Moteris sirgo krūties vėžiu, tačiau po operacijos ji išgyveno penkiolika metų ir buvo laikoma sveika. Sūnui susirgus inkstų liga, buvo persodintas tos moters inkstas. Po dvejų metų sūnui inkste atsirado krūties vėžio metastazė. Buvo aiškiai matyti, kad tai krūties vėžys, pagal chromosomas nustatytos moteriškos kilmės vėžio ląstelės. Tai reiškia, kad donoro – motinos organizme pašalinus pirminį naviką iš krūties, inkste liko mikrometastazių. Kadangi jų buvo mažai, imuninė sistema daugybę metų gebėjo metastazes kontroliuoti ir neleisti joms plisti. Organą persodinus recipientui, nuslopinus recipiento imuninę sistemą, kliūties vėžiui plisti nebeliko. Tokių atvejų aprašyta apie 100“, – pasakojo dr. M. Strioga.

Imunoterapijos tikslas – padėti atpažinti priešą

Dr. M. Striogos teigimu, nustačius, kad imuninė sistema savyje turi pajėgas, skirtas kovai su vėžiu, buvo uždegta žalia šviesa sąlyginai naujam vėžio gydymo būdui – imunoterapijai. Pagrindinis šios terapijos, kuria Lietuvoje gydyta dar tik apie 40 pacientų, principas – imuninės sistemos grandžių aktyvinimas, po kurio atgaunamas gebėjimas pažinti pakitusias vėžio ląsteles. Jos pradedamos naikinti natūraliu, organizmui pačiu priimtiniausiu būdu.

„Kovoje su vėžinėmis ląstelėmis svarbiausią vaidmenį atlieka citotoksiniai T-limfocitai. Jų, kaip ir kitų leukocitų, vaidmuo yra dvilypis: priešnavikiniame imuniniame atsake visada rasime du komponentus – vienas aktyvina, o kitas slopina atsako veiksmus, kai jų nebereikia. Vėžys nusitaiko į slopinimo mechanizmą, perima natūralių imunosupresinių komponentų valdymą,  pajungia juos savo išlikimui. Ši imuninės sistemos dalis, valdanti imuninio atsako „išjungimą“, tampa vėžio kolaborantu. Imunoterapijos metu vėl įjungiami kovai su vėžiu skirtų ląstelių aktyvinimo mechanizmai, iš vėžio atimama jų kontrolė“,  – kalbėjo mokslininkas.

Vėžys, imunitetas ir senėjimas

Pasak biomedicinos mokslų daktarės Vitos Pašukonienės, pagrindinis vėžio rizikos veiksnys – amžius, todėl didžioji dalis navikų susiformuoja vyresnio amžiaus žmonėms. Bėgant metams, ląstelėse atsiranda vis daugiau mutacijų, silpnėja pažeidimų atkūrimo mechanizmai, daugėja pakitusių ląstelių. Vyresniame amžiuje natūraliai silpstant imunitetui, palaipsniui nyksta ir gebėjimas aptikti bei neutralizuoti pakitusias ląsteles. Dėl šios priežasties imuninė sistema nebeblokuoja normalių audinių virsmo į navikinius.

„Metams bėgant, subrandinama vis mažiau T–limfocitų, kurie yra imuninės sistemos priešakinių linijų kariai. Jie atsakingi tiek už virusų, tiek už vėžinių ir įvairių kitų pakitusių ląstelių naikinimą. Kita imuninės sistemos silpimo priežastis – jos „susidėvėjimas“ nuolat atsakant į lėtinį stimuliavimą. Per savo gyvenimą žmogus susiduria su įvairiausiais dirgikliais – virusais, parazitais, pakitusių ląstelių antigenais. Nuolat į juos reaguodama, imuninė sistema per daugelį metų išsiderina, jos ląstelės tarpusavyje nebekomunikuoja taip efektyviai, kaip anksčiau. Imuninė sistema savo kovotojams perduoda vis mažiau skatinančių aktyvintis signalų. Daugėja aktyvumą mažinančių, skatinančių neveiklumą signalų“, – sakė dr. V. Pašukonienė.

Imuninės sistemos komunikacijoje itin svarbios dendritinės ląstelės. Jos – tikri organizmo žvalgai, atsakingi už priešiškų junginių atpažinimą ir informacijos limfocitams, ką reikia atakuoti, pateikimą. Mokslinėje literatūroje gausėja duomenų, kad šios ląstelės ne tik pateikia limfocitams informaciją apie taikinius, bet ir jiems „vadovauja“ – telkia, aktyvina arba slopina. Atrodo, kad dendritinės senstančio organizmo ląstelės tampa pasyvesnės ir nebe tokios tikslios. „Nustatyta, kad bėgant metams silpsta dendritinių ląstelių gebėjimas migruoti ir perduoti limfocitus aktyvinančią reakciją. Pradeda vyrauti supresiniai mechanizmai“, – kalbėjo mokslininkė.

Mindaugas Savickas