Apie vieną labai moterišką konfliktų sprendimo būdą(1)
Kalbuosi su drauge. Ji pasakoja, kaip jos vyras vėl priėmė neteisingą (jos manymu) sprendimą. Ir svarbiausia – „pasitaręs“ su ja. „Tartis su mano vyru, – sako ji, – beviltiškas reikalas, jo liežuvis, matyt, geriau prikabintas – nieko jam negaliu įrodyti, nors širdies gilumoj ir būčiau 100 proc. tikra, kad mano nuomonė teisinga, o jis klysta“.
Taigi vyras padaro, kaip jam atrodo geriau. Ką daro tuomet mano draugė? Kaip visada – juk ji turi susigalvojusi puikų „nuoskaudos ištrynimo“ mechanizmą… Tai veikia, anot jos, puikiai. O logika paprasta: už viską turi būti sumokėta. Visiškai tiesiogine prasme – tiesiog ji tais atvejais, kai jaučiasi nepelnytai įskaudinta, įžeista ar supykusi, pasiima vyro piniginę ir iš ten išsitraukia tiek, kiek tas įskaudinimas tąsyk yra vertas.
Šiuos pinigus išleidžia būtinai sau. Visas putojančias emocijas, sako ji, kaip ranka nuima… Tuomet nebereikia nei kerštauti, nei kelti barnių, nei skelbti nekalbadienių. Nuotaika gera, santykiai puikūs, abu laimingi ir savimi patenkinti. Ji nesijaučia pažeminta, atvirkščiai – juk leido savo vyrui pasielgti taip, kaip jis norėjo, ne šiaip sau, o už tam tikrą mokestį. Taigi – teisingumas išsaugotas. Kad vyras nežino nei kainos, nei kad apskritai kažkiek už kažką sumokėjo, ne taip jau ir svarbu – juk jaučiasi jis irgi gerai.
Tąkart mes pajuokaujame, kad kartais moteriškas gudrumas gelbsti šventą namų ramybę ir kad kaip tik tai ir yra svarbiausia. O šeimos pinigai, šiaip ar taip, iš šeimos juk neišėjo…
Bet po kurio laiko išgirstu kitą kaip du vandens lašai panašų pasakojimą, paskatinusį į šį konfliktų sprendimo būdą pažvelgti darkart, ir visai rimtai.
Verslas priklauso dviem akcininkams, tai – vyras ir moteris. Ne pora. Tiesiog – partneriai. Jie abu vadovauja drauge ir sprendimus turėtų priimti kolegialiai. Bet moteris (ji ir pasakoja) sakosi kartais nesugebanti atremti „bukos vyriškos logikos“. Jei po derybų, jau artėjančių link pavojingos konflikto ribos, taip ir neišeina rasti abiem pusėms tinkamo sprendimo, dažniausiai būna priimamas „vyriškasis“ variantas. Ir – spėkit – ką daro moteris? Ji sukanda dantis ir sutinka, bet pykčio ilgai nelaiko („Nesveika“, – sako juokdamasi). Tiesiog ji pasiima iš bendros kasos kažkiek sau ir išleidžia kokiam nors nelabai būtinam, bet šauniam pirkiniui. Tarkim, nusiperka batus. „Apsidovanoju už kantrybę, – sako ji, – kitaip gi nervinčiausi ir siusčiau“. Ji – protinga moteris, todėl puikiai supranta, kad elgiasi vaikiškai. Ir vis dėlto labai sąmoningai leidžia sau tai daryti. Vardan tos pačios šventos ramybės – ir darbo kabinete, ir savo širdyje.
Už viską turi būti sumokėta… Taip šios moterys išmoko išsaugoti teisingumą savo pačių atžvilgiu. Tik nesijuokit – tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdas. Juk daugeliu atvejų mes visi stengiamės išsaugoti teisingumą žvelgdami pirmiausiai iš savo „bokštelio“. Ir jei negalime to padaryti jėga, padarome gudrumu. Kaip dažnai sakome: „dabar aš jaučiuosi turinti moralinę teisę“…
Vadovėliuose aprašomi 5 pagrindiniai konfliktų sprendimo būdai:
1) „pergalė bet kuria kaina“ (stipresnis laimi);
2) jam atvirkštinis kelias – prisitaikymas (susitaikymas su tuo, kad laimi kitas);
3) vengimas (t. y. abiejų pusių nieko nedarymas laukiant, kol viskas savaime susitvarkys);
4) kompromisas (kai abi pusės atsisako dalies savo pretenzijų ar pageidavimų);
5) trečio varianto (kitaip sakant, bendro kelio) ieškojimas.
Peržiūriu juos dar kartą ir galvoju: gal šių moterų atrastasis būdas yra koks šeštas variantas? Na, toks, kokio vyriška logika besivadovaujantys mokslininkai tiesiog negalėjo įžvelgti…
Ir vis tik, prisimindama abu pasakojimus, manau, kad tai klasikiniai prisitaikymo atvejai – su visomis natūraliomis to pasekmėmis.
Moralas?
Mieli vyrai, jei skaitote šį straipsnelį, patarimas jums – jei tik galite, neverskite moterų prisitaikyti (kaip, beje, ir ne moterų), nes už tai vienaip ar kitaip teks mokėti. Taip pat ir jums, mielos moterys, galioja tas pats patarimas – net ir vaikų atžvilgiu. Juk jei jie mūsų autoritetingos jėgos spaudžiami su viskuo sutinka, nors širdelėje pasilieka nuoskaudą, mes juk už tai mokame taip pat. Gal ir ne pinigais – laiku, prastėjančiais santykiais, dar kuo nors… Nepamirškime – yra dar ir kiti būdai susitarti.
Eglė Masalskienė
Susiję straipsniai
