Apie gerumo sparnus bei abipusį džiaugsmą ir duoti, ir gauti

Vaikų ligoninės, VUL Santariškių klinikų filialo, vaikų ligų gydytoja, direktoriaus patarėja Olga Zimanaitė pasakoja nuo pat vaikystės žinojusi, jog taps vaikų ligų gydytoja. Ir dabar į nieką nekeistų šio sunkaus, bet įdomaus darbo. Aukščiausios kategorijos pediatrė su VLMEDICINA.LT skaitytojais pasidalino mintimis apie tai, kas padeda išskleisti gerumo sparnus.

Reklama

Jau daugiau nei 20 m. užsiimate labdaros projektais, už tai 2007 m. gavote šv. Kristoforo statulėlę, yra sukurtas dokumentinis filmas „Gerumo sparnai“, kuriame ir Jūs dalinatės mintimis apie gerus darbus. Papasakokite plačiau apie labdaringą veiklą.

Šią veiklą pradėjome 1991 m. Pirmasis Lietuvoje mus pradėjo remti Vytauto Landsbergio paramos fondas. Profesorius pakeitė mūsų požiūrį į labdarą, sakydamas, kad tai yra abipusis džiaugsmas: ir duoti, ir gauti. Tą jautėme ir iš užsieniečių: jie buvo laimingi, darydami gerus darbus. O mes mokėmės priimti.

Nuo 1993 metų Vaikų ligoninę pradėjo remti labdaros organizacija „Lietuvos vaikų viltis“ (JAV), kuriai vadovavo p. Gražina Liautaud Čikagoje, po kurio laiko prisidėjo Los Andželo skyrius (vad. p. Danguolė Navickienė).

Amerikiečiai priimdavo sunkius ligonius, turinčius ortopedinę patologiją, patyrusius sunkius nudegimus, nupirkdavo reikalingos įrangos. Penkiolika metų pas mus vykdavo amerikiečių ortopedų brigados, mokiusios mūsų medikus profesijos subtilybių. Jų rūpesčiu ir lėšomis mūsų ortopedai, anesteziologai bei slaugytojos stažavosi Amerikoje. Ir dabar bendradarbiaujame, palaikome gerus ryšius.

Kas dosnesni – lietuviai ar užsieniečiai?

Iš pradžių, žinoma, labiau rėmė užsieniečiai, nes Lietuvoje dar nebuvo susiformavusi aukojimo kultūra. Tačiau džiugu, kad šiandien jau yra kitaip: rengiamos didžiulės labdaros ir paramos akcijos, tokias organizuoja ir Vaikų ligoninės paramos fondas. Tačiau žmonės ir be akcijų perveda tam tikras pinigų sumas į šį fondą ar paskiria 2 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

Vaikų ligoninės paramos fondas buvo įsteigtas tada, kai Vaikų ligoninė tapo Santariškių klinikų filialu, neteko juridinio asmens, o kartu ir paramos gavėjo statuso. Tada nemažai garbių žmonių nusprendė įsteigti fondą. Tarp steigėjų buvo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Rolandas Valiūnas, verslininkai Tomas Kučinskas, Rolandas Vingilis, Anatolijus Faktorovičius, prof. Vladas Bumelis, Jonas Garbaravičius, Andrius Stonkus, Asta Paulauskaite, Senamiesčio „Rotary“ klubas, „Lietuvos vaikų viltis“ (JAV, Los Andželas).

Sulaukiame ir jaunimo paramos. Štai vienas moksleivis, norėjęs, bet netapęs mediku, organizuoja labdaros pusryčius, kitus renginius, padeda fondui.

O kaip panaudojate paramos lėšas?

Surinktas lėšas naudojame įrangai atnaujinti, patalpoms renovuoti, gydytojų ir slaugytojų tobulinimuisi bei vaikų retoms ligoms gydyti. Stengiamės nepirkti kasdienio vartojimo priemonių, įsigyjame tik labai geros kokybės įrangą, kuri tarnauja daugelį metų. Ligoninė turi visą būtiną įrangą, netrūksta vaistų ar medicinos priemonių, tačiau vaikams visada reikia daugiau ir geriau: ir saugesnės aparatūros, ir tikslesnių tyrimų, ir gražesnės aplinkos.

Be šios veiklos, esate ir praktikė, jums suteikta aukščiausia gydytojo pediatro kvalifikacinė kategorija. Taip pat sėkmingai darote karjerą. Kaip pavyksta suderinti?

Visą gyvenimą stengiausi neatitrūkti nuo praktikos, nes suprantu, kad administracinis darbas yra ne amžinas. Su ligoniais visada elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. O dirbdama administracinį darbą, stengiuosi padėti gydytojams ir slaugytojams, kad jiems būtų lengviau dirbti.

Norėdama dalintis gerumu ir pasukote į mediciną?

Negaliu paaiškinti, bet visą laiką žinojau, kad būsiu gydytoja. Nuo pat pradžių pasirinkau pediatriją, nes norėjau dirbti su vaikais. Tėvelio sesuo gydytoja onkologė, sužinojusi, kur ruošiuosi studijuoti, labai palaikė ir skatino. Mano pasirinkimu džiaugėsi ir tėvai.

Ar sunki buvo darbo pradžia?

Tik baigusią mokslus mane paskyrė į Trakų rajono centrinę ligoninę. Pradėjau dirbti Trakuose, po to apie 1,5 metų dirbau Lentvario vaikų poliklinikoje, mokykloje, gamykloje „Kaitra“, važinėjau po visą rajoną. Gana sunkus metas buvo, gal dėl to, kad nebuvo komandos, su kuria gali pasitarti. Tačiau darbo provincijoje pranašumas tas, kad išmoksti savarankiškai dirbti, priimti sprendimus.

Bet dabar jauni gydytojai, atrodo, ne itin noriai renkasi darbą provincijoje?

Kažin ar galime taip teigti. Anksčiau dirbdavome ten, kur buvome paskirti. O dabar mes gyvename laisvoje šalyje, todėl, manau, kiekvienas turi teisę dirbti ten, kur jis nori. Juk gydytojai sunkiai ir ilgai mokosi, tad kodėl jie patys negalėtų rinktis, kur dirbti? O kad jauni žmonės norėtų dirbti regionuose, turi pasirūpinti pačios sveikatos priežiūros įstaigos.

Ar dėl to geresnio gyvenimo daug medikų emigruoja?

Gydytojų bei slaugytojų gyvenimas tikrai nėra lengvas: orumą žeminantys atlyginimai, dideli krūviai, nepagarbi tiek valstybės, tiek visuomenės nuomonė.

Pati sistema žemina gydytojus: užuot dirbę vienoje vietoje, gavę padorų atlyginimą ir savo gyvenimą pašventę ligoniams, jie priversti lakstyti po kelias darbovietes. Gydytoją lydi didžiulė įtampa, nuovargis, stresas, o jei dar pacientas ateina toks pat nelamingas ir piktas? Iš karto trintis, kurios visais būdais reikia stengtis išvengti.

Todėl ieškodami geresnio uždarbio, žmonės veržiasi į užsienį. Nors, tiesą pasakius, nereikia įsivaizduoti, kad ten lengviau dirbti.

Tad ką daryti?

Pirmiausia reikėtų realios sveikatos apsaugos reformos, kuri jau 26 metus niekaip neįgyvendinama. Kaimyninės šalys kažkodėl sugebėjo tai padaryti.

Manau, per maži medicinos paslaugų įkainiai. Blogai, kai paslaugų kaina priklauso nuo kažkokio „plaukiojančio balo“. Parduotuvėje mokame už prekes tikrą kainą, tai kodėl medicinoje turėtų būti kitaip?

Sakote, kad vyrauja nepagarbi nuomonė apie medikus. Kas labiausiai skaudina?

Ypač skaudu, kai neatsakingai paleidžiama mintis apie didžiulius gydytojų atlyginimus. Manau, atskirų atvejų nederėtų taip absoliutinti.

Apmaudu ir tai, kad peršama mintis, jog visi gydytojai yra kyšininkai. Tai – nemalonu. Žmonės, norėdami mūsų medikams atsidėkodami už gerą darbą, skatinami paremti Vaikų ligoninės paramos fondą. Pervestos lėšos man - geriausias įrodymas, kad mūsų gydytojai – ne kyšininkai. Niekas neaukotų, jei būtų kitaip.