Alvydas Navickas: „Visuomenės fonas grėsmingas - skatina depresiją"

Depresija pasaulyje plinta itin smarkiai, psichiatrai netgi vadina ją neinfekcine epidemija. Kodėl žmonės praranda gyvenimo džiaugsmą ir kaip nevilčiai užbėgti už akių? Kaip atpažinti pirmuosius depresijos simptomus? Ir kodėl statistika negalima pasitikėti – apie tai ir dar daugiau kalbamės su Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu profesoriumi Alvydu Navicku.

Reklama

Pasaulinės Psichiatrijos dienos proga pakalbėkime apie vis dažnėjantį susirgimą – depresiją. Kas taip per liga? Kokie jos simptomai?

Žodis „depresija“ labai populiarus gyvenime. Žmonės jį naudoja įprastam, sveikam liūdesiui pavadinti, po nesėkmių gyvenime ar krizei įvardinti. Kartais yra nelengva pasakyti, ar liūdesys yra įprasta normali reakcija į susidariusias nepalankias situacijas, ar tai žmogaus charakterio savybė, gal jau liguista būklė, kurią reikia gydyti. Nelengva todėl, kad depresija pasireiškia labai įvairiais simptomų deriniais, kurie tampriai susiję su charakteriu, socialine aplinka, tarpasmeniniais santykiais. Yra sakoma, kad kiekvienas sergantis depresija žmogus turi unikalią, tik jam vienam būdingą depresiją.

Dažniausi, įprastiniai depresijos simptomai - liūdesys, nerimas, sulėtėję judesiai, sulėtėjęs mąstymas, kalba, savęs nuvertinimas, neviltis, tikėjimo praradimas, malonumų jutimo praradimas, apetito stoka, svorio kritimas, nemalonūs pojūčiai įvairiose kūno vietose, silpnumas, prastas dėmesys, pablogėjusios pažintinės funkcijos, neretai sunkios mintys apie pavojingas fizines ligas, pavyzdžiui, vėžį, infarktą, insultą ir kt., mintys apie savižudybę ar veiksmai, įvairios baimės. Depresija gali pasireikšti ir įvairiais skausmais, spazmais, imituoti fizines ligas, kartais padidintu mieguistumu, padidintu apetitu saldumynams, sunkumu kūne, ypač galūnėse.

Depresija gali būti įvairaus sunkumo. Esant lengvai depresijai žmogaus darbingumas sumažėja, bet jis tęsia įprastas socialines funkcijas, tik su didesne kančia. Kai yra vidutinio

sunkumo depresija, socialinis funkcionavimas sutrinka reikšmingai, dažnai žmogus jau nebegali tęsti darbinės veiklos, labai apriboja savo gyvenimą buityje. Esant sunkiai depresijai socialinis ir buitinis funkcionavimas labai sutrinka. Tada reikalinga nuolatinė aplinkinių pagalba, neretai tokios depresijos yra gydomos ligoninėse. Sunki depresija gali siekti psichozinį lygį, kai žmogus save visiškai nuvertina, tuo metu yra įsitikinęs, kad nieko nebesugeba gyvenime atlikti, aplinkiniams trukdo gyventi, jaučia kaltę dėl visos žmonijos nelaimių, girdi smerkiančius balsus, kartais net grasinančius nubausti, laukia bausmės. Tokios būklės ypač kankinančios.

 Esate minėjęs, kad depresija – šio amžiaus pasaulinė epidemija. Jei epidemija, vadinasi, užkrečiama? Pagrįskite savo teiginį.

Terminas „epidemija“ yra skirtas ne tik užkrečiamųjų ligų plitimui įvardinti, bet ir neinfekcinių ligų mastams parodyti. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje nuo depresijos kenčia apie 350 mln. žmonių. Manoma, kad 2020 metais depresija bus antroji priežastis, kuri sukelia naštą visuomenei, o 2030 metais gali tapti net ir pagrindine. Moksliniai tyrimai rodo, kad depresiją per gyvenimą patiria kas šeštas-septintas žmogus.

 Kas šiuolaikiniam žmogui sukelia depresiją? Kodėl šių susirgimų vis daugėja? Galbūt žmogus iš savęs ir visuomenė iš žmogaus pradėjo labai daug reikalauti?

Priežasčių, sukeliančių depresiją, yra įvairių. Yra manoma, kad depresiją sukelia ne viena, o kelios kartu veikiančios priežastys. Viena jų grupė, susijusi su paveldimumu, asmenybės struktūra, auklėjimo ypatumais, pavyzdžiui, melancholiškas charakteris, padidintas jautrumas. Kita grupė – psichosocialinės priežastys: nelaimės, nusivylimas, krizės, netektys ir panašios. Dar viena grupė – fizinės ligos. Pavyzdžiui, depresijai įtakos gali turėti skydliaukės ligos, smegenų pokyčiai. Ketvirta grupė – cheminės medžiagos: alkoholis, narkotikai, kai kurie vaistai. Dar įtakos gali turėti gamtinės sąlygos. Yra skiriama žiemos tipo depresija ir vasaros tipo depresija.

Žmonėms egzistencinis jų paskirties, vaidmens, reikalingumo, naudingumo klausimas visada yra vienas iš kertinių. Žmonių, patiriančių egzistencinę kančią, daugėja. Per žiniasklaidos priemones gaunama informacija dažniausiai labai jaudina, gąsdina, sukelia nesaugumo jausmą. Bendras visuomenės fonas yra grėsmingas. Modernios technologijos mažina darbo jėgos poreikį, taigi, nedarbo grėsmė apima vis didesnę dalį visuomenės. Tai taip pat kelia įtampą, skatina depresijas.

Manau, kad depresijų kilmei įtakos turi ženkliai sumažėjusi bažnyčios įtaka. Tikėjimas išlieka labiau kultūrinis reiškinys, bet ne tikras, kanoninis tikėjimas. Tai labai susilpnina žmogų, daro jį lengvai pažeidžiamu.

 Kokį jauniausią pacientą, praradusį gyvenimo džiaugsmą (susirgusį depresija), esate sutikęs? Kas vaikams, paaugliams sukelia depresiją? Į ką tėvams atkreipti dėmesį?

Vien jau atėjimas į šį pasaulį yra lydimas didelio streso, o vaiko pirmasis riksmas yra labai svarbus sveikatos požymis. Psichoanalitikai teigia, kad žmogaus reagavimui į aplinką susiformuoti labai svarbūs pirmieji treji gyvenimo metai. Tada atsiranda saugumo, pasitikėjimo, reagavimo į aplinką pagrindai, kurie lydi visą likusį gyvenimą.

Visą gyvenimą yra labai svarbūs santykiai su tėvais, o ypač vaikystėje. Jeigu keičiasi vaiko elgesys, labai svarbu suprasti to priežastis. Kai vaikas tampa neramus, nebenori bendrauti su tėvais, bendraamžiais, blogai miega, valgo, vengia mokytis, protestuoja, pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, reikia surasti raktą į jo širdį ir pasikalbėti, daugiau jam skirti laiko, dėmesio, meilės. Taip pat pagalvoti, kad vaiko depresija gali būti santykių tarp tėvų ar tėvų nedarbo pasekmė. Tačiau dažniausiai suaugusieji tam neturi pakankamai laiko, ar patys patirdami įtampą, o gal net depresiją, griebiasi griežtų, greitų sprendimų. Pavyzdžiui, bara, smurtauja, apriboja vaiko laisves, netenkina jų norų, kartais priverčia vaiką pakeisti mokyklą. Visa tai tik dar labiau blogina vaiko nuotaiką, adaptaciją, gilina krizę.

 O depresija senatvėje? Ar dažnas reiškinys?

Depresija senatvėje yra žymiai dažnesnė nei jaunesniame amžiuje. Tai sąlygoja gyvenimo saulėlydis, kuris daugeliui yra nelengvas. Dažnai esant pensijoje rūpesčių padaugėja, atrodo, kad esi niekam nereikalingas, o kartais net apsunkini šalia esančius. Tokios būklės ypač skaudžios. Kai kurie senoliai, atidavę visą gyvenimą savo šeimai ir valstybei, pasijunta niekam nebereikalingi ir gali depresijoje praleisti visą senatvę. Senatvėje depresijos rizika padidina ir daugybinės fizinės problemos: kraujotakos sutrikimai, onkologinės ligos, sąnarių skausmai.

Ar nustatyta, kas serga dažniau – vyrai ar moterys?

Moksliniai tyrimai rodo, kad depresija du ar net tris kartus dažniau serga moterys. Jos labiau moka papasakoti apie save, joms nėra gėda kalbėti apie nesėkmes, problemas ir sveikatos sutrikimus. O vyrai dažniau vengia pasirodyti „silpnesni“, o jeigu dar ašaroti, tai jau didžiulė gėda. Vyrai dažnai savo liūdesį „gydo“ alkoholiu. Deja, jis palengvina išgyvenimus, iškreipia realius faktus, apgauna kenčiantį trumpam: vienai ar kelioms valandoms, bet po to seka depresiją skatinantis alkoholio poveikis, ir dėl to depresijos tampa ypač pavojingos – toks asmuo turi labai didelę savižudybės riziką. Nė vienas sergantis depresija neturėtų ligos gėdytis. Depresija nėra asmens silpnumo požymis.

 Ar yra receptas, kaip galima išvengti šios ligos pačiam ir kaip nuo jos apsaugoti artimuosius?

Nors aiškaus recepto nėra, bet bandyti reikia. Atsparumą depresijai stiprina psichohigienos pagrindų laikymasis: dienos ir nakties, mitybos režimas, darbo ir poilsio adekvatus santykis. Organizmui reikia gauti pakankamai B grupės vitaminų, mikroelementų, ypač magnio, ličio, jodo, būtini ir fiziniai pratimai. Labai svarbu rūpintis gražiais santykiais šeimoje. Jeigu yra nesutarimų - kuo greičiau kreiptis į psichologus, psichoterapeutus. Lietuviai dažnai per vėlai kreipiasi į specialistus. Dažnai ateina tada, kai jau vyksta skyrybos, o tada jau „šaukštai po pietų“.

Taip pat yra svarbu ugdyti savyje aistrą gyvenimui, turėti hobį. Žymus Lietuvos gydytojas V. Vaičiūnas 1936 metais rašė: „Gyvenime visų svarbiausia dvasia, o stipriai dvasiai viskas lengva. Jeigu žmogus kuo dega, liepsnoja, jeigu jis giliai persiėmęs aukštu idealu: tikybos, pažangos, artimo meilės ir t.t., jeigu jis visas pasineria į darbą, tą svarbiausią gyvenimo akstiną, tada jam lengva esti pergyventi visas kūno kančias ir skausmus, ir jam nesti tada laiko galvoti apie savo asmens menkystę ir apie norą prieš laiką nutraukti savo gyvenimą“.

Sakoma, kad depresija – liga visam gyvenimui. Ar tai tiesa?

Depresija vidutiniškai tęsiasi 4–6 mėnesius. Tai reiškia, kad vieni gali sirgti mėnesį ar du, o kiti - net iki metų, o kartais ir ilgiau. Praėjus depresijai žmogus vėl sugrįžta į natūralią būseną ir būna toks pat, koks iki depresijos. Gaila, kad depresija yra linkusi kartotis. Pasikartojimų dažnis yra labai įvairus: nuo kelių kartų gyvenime iki dešimties ir daugiau.

Gydant depresiją jos sunkumas ir trukmė labai sumažėja. Dažniausiai yra taikomas kompleksinis gydymas (antidepresantai, psichoterapija, socialinė reabilitacija, šeimos terapija, meno terapija, psichofizinės treniruotės ir kt). Dažnai pacientai ar jų artimieji galvoja, kad antidepresantai yra labai pavojingi vaistai, sukeliantys priklausomybę. Svarbu suprasti tai, kad šie medikamentai nesukelia euforijos, malonumo, būdingo alkoholiui ar narkotikams. Nesukelia ir priklausomybės, pacientams nebūna poreikio šių vaistų vartoti vis daugiau. Antidepresantai pirmą kartą buvo atrasti 1950 metais. Pirmieji sukeldavo nemažai nepageidaujamų pašalinių sveikatos pasikeitimų, tačiau šiuolaikiniai yra labai saugūs ir netoksiški, retai sukeliantys nepageidaujamus sveikatos pasikeitimus. Dažna klaida yra, kai pirmenybė suteikiama ne antidepresantui, o tik trumpam nuraminančiam vaistui. Pradėjus vartoti antidepresantus palengvėjimas prasideda jau po kelių dienų, o ženklesnis pagerėjimas po dviejų savaičių. Antidepresantai reikšmingai sumažina depresijos sukeliamą kančią, tačiau tik kompleksinė pagalba gali užtikrinti efektyvią pagalbą.

 Kaip ši liga keičia segančiojo bei jo artimųjų gyvenimą?

Visada emocijos persiduoda aplinkiniams. Jeigu šeimos narys suserga depresija, tai kiti taip pat pajunta dalį nerimo ir liūdesio. Vieni artimieji labai gerai supranta tokias būkles, padeda kasdieninėje veikloje, pavaduoja atlikti funkcijas šeimoje, kartu su sergančiu eina konsultuotis dėl pagalbos, turi kantrybės laukti išgijimo.

Kiti mažiau gilinasi, dažnai pataria ligoniui „suimti save į rankas“, sako: „viskas gerai, ko čia liūdi“, „neverk, tai nevyriška“, „kiek gali tinginiauti, pradėk dirbti, eik pasivaikščioti, pasportuok, paklausyk muzikos, pažiūrėk televizorių, valgyk per prievartą“ ir panašiai. Jeigu išgirsta mintis apie neviltį ar savižudybę, neretai išsigąsta ir sako: „to negali būti, tai nesąmonė, nustok tokius dalykus kalbėti“. Visa tai verčia pacientą jaustis nesuprastu, jis dar labiau sielojasi, kad negali pateisinti kitų vilčių, jaučiasi visiškas nevykėlis. Jeigu žmogus pradeda kalbėti apie savižudybę būtina jį išklausyti, kuo daugiau sužinoti apie tai, kaip jis ketina elgtis, kada, kas į tai stumia, reikia suprasti, kaip galima apsaugoti nuo šio lemtingo žingsnio. Sergantysis depresija būna praradęs tikėjimą pasveikti, be to, valiai susilpnėjus negali prisiversti ir ryžtis ieškoti pagalbos, todėl šeimos nariai turi organizuoti pagalbą, nepaisydami ligonio atsikalbinėjimo. Visada depresija sergantys žmonės nori nutraukti šią kančią, todėl paėmus už rankos juos reikia palydėti pas specialistą.

 Kaip Lietuvoje gydoma depresija? O Europoje, pasaulyje?

Lietuvoje organizuojama pagalbos įvairovė sudaro palankias sąlygas vis didesniam skaičiui žmonių sulaukti kokybiškos ir laiku pagalbos, kuri beveik nesiskiria nuo Europoje ar Amerikoje teikiamos. Vis dažniau šeimos gydytojai diagnozuoja ir gydo depresijas, yra įsteigti Psichikos sveikatos centrai, kuriuose teikiama nemokama specialistų pagalba, organizuojami Dienos stacionarai, krizių centrai, atnaujinami senieji stacionarai, vis daugiau jų steigiama somatinėse ligoninėse. Šalia šios pagalbos daugėja privačių kabinetų ir stacionarų. Labai išsiplėtė psichologinė ir psichoterapinė pagalba. Stiprėja nevyriausybinių įstaigų veikla (Psichologinės paramos jaunimui centras, Moterų krizių centras). Stiprėja telefoninė psichologinė pagalba. Apie depresiją leidžiami populiarūs leidiniai, skirti ligoniams ir jų artimiesiems. Internete galima rasti daug informacijos, skirtos šiai ligai. Spalio 1 diena yra paskelbta Pasauline depresijų prevencijos diena, o šių metų Pasaulinės psichikos dienos šūkis yra „Depresija: Pasaulinė krizė“.

 Kiek per metus Lietuvoje užregistruojama naujų depresijos atvejų? Kiek iš viso šiuo metu yra ligonių?

Kiek depresija sergančiųjų Lietuvoje, nėra žinoma. Skaičiai, pateikiami Valstybinio psichikos sveikatos centro, yra netikslūs, kadangi parodo tik Psichikos sveikatos centruose ar psichiatrinėse ligoninėse gydytus pacientus. Dažnai depresija yra gydoma kitose įstaigose bei privačiai, todėl tiesiog neįmanoma tikslių skaičių nurodyti statistikoje. Išsiaiškinti realią situaciją galima tik mokslinių tyrimų būdu, tačiau Lietuvoje tokie tyrimai neorganizuojami.

 Ar užkirtus kelią depresijai būtų įmanoma sumažinti ir savižudybių skaičių mūsų šalyje?

Be jokių abejonių. Savo gydymo praktikoje gydytojai kiekvieną dieną sutinka pacientų, turinčių minčių apie savižudybę, stebi jų gydymo efektą, ir kiekvienas turi daug pacientų, kuriems gydant antidepresantais suicidinės mintys visiškai praeidavo. Be to, tai yra įrodyta ir moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, Švedijos profesorius Wolfgang Rutz atliko tyrimą: ištyręs savižudybių paplitimą Gotlando saloje ne vienerius metus aktyviai mokė šeimos gydytojus depresijos diagnostikos ir teisingo gydymo, o po to vėl ištyrė savižudybių paplitimą šioje saloje ir nustatė jų ženklų sumažėjimą. Tai įrodė, kad depresijų diagnostika laiku bei gydymas yra labai svarbi savižudybių prevencijoje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt