Alternatyvūs vėžio gydymo metodai – įrodyti ar nepatvirtinti? Efektyvūs ar žalingi?(1)
Neseniai miręs „Apple“ įkūrėjas Steve Jobs, sirgęs vėžiu, gydėsi alternatyviais metodais, o gydytojai sako, jog jei nebūtų ėmęsis šių priemonių, būtų gyvenęs ilgiau. Daugelis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų norėtų kuo nors ir patys pagelbėti savo organizmui kovoti su vėžiu, tačiau ar viskas, kas sūloma alternatyviosios medicinos, yra prasminga ir nepavojinga?
Turėtų bendradarbiauti?
Vienintelis faktas turėtų likti nenuginčijamas: alternatyvioji medicina galėtų ar turėtų būti papildoma gydymo priemonė greta tradicinių gydymo būdų. Paskutiniaisiais metais alternatyviosios, arba komplementariosios, medicinos sąvoka vis dažniau vartojama ir moksliniuose straipsniuose, ir tradicinės medicinos praktikoje.
Kitas klausimas - ką aprėpia alternatyvių gydymo būdų sąvoka, kas į ją įeina? Tai ir natūralūs gydymo augaliniais preparatais metodai, ir tradicinė kinų medicina, ir homeopatija, taip pat kai kurie kiti metodai, pavyzdžiui, gydymas vandeniu, hipertermija ar hipotermija. Didelę reikšmę alternatyvūs gydymo metodai turi psichoterapiniu požiūriu: faktas, jog pacientas pats gali kai ką nuveikti, kelia jo pasitikėjimą ir skatina kovoti su liga. Tai dažnai turbūt netgi svarbiau, nei atskirų alternatyvių gydymo metodų veiksmingumas.
Nemažai alternatyvios medicinos preparatų turi įvairiausių nepageidaujamų poveikių ar sąveikauja su tradicinėje medicinoje vartojamais vaistais - į tai pacientai bei gydytojai turėtų atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, jonažolė silpnina daugelio vaistų veikimą, todėl jos jokiu būdu nereikėtų vartoti nepasitarus su gydytoju. Prieš pradėdamas gydymą pacientas turi nestandartiniais metodais išsiaiškinti, kokio gydymo poveikio galima tikėtis, kokie galimi nepageidaujami pašaliniai reiškiniai, kokia sąveika su kitais vaistais. Ir dar, kuo brangesnis alternatyvaus gydymo metodas, tuo didesnį įtarimą ir atsargumą jis turėtų kelti. O jei ligoniui pasakoma, jog šio gydymo metodo jam nereikėtų aptarti su gydančiu onkologu ar kitu gydytoju, tai reikėtų labai suklusti. Klasikinė ir alternatyvioji medicina turi veikti kartu paciento labui, o ne konkuruoti viena su kita.
Gydo lėtai, bet labai efektyviai
Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentas prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis pokalbį apie alternatyvius vėžio gydymo būdus pradėjo iš tolo: „Vėžys – viena sunkiausių lėtinių infekcijų kartu su širdies ir kraujagyslių, plaučių ligomis, cukriniu diabetu, kurias sukelia ydingas gyvenimo būdas. O natūralioji medicina ir yra būdas gydyti vėžį, tik ne ūmų. Šiuolaikinė medicina gydo ūmiai, skirdama tabletę ar ką nors išpjaudama, panaikindama ligos simptomus, natūralioji gydo daug lėčiau, bet labai efektyviai, šalindama ligos priežastį“.
Profesoriaus aiškinimu, natūralioji medicina, skatinanti žmogaus organizmo gynybą (o vėžys ir išsivysto, nusilpus imuninei sistemai), apima sveiką gyvenseną, vaistažolių panaudojimą, Ajurvedą, kinų liaudies mediciną, homeopatiją.
Ką A. Kirkutis atsakytų gydytojams, skeptiškai vertinantiems jo giriamą alternatyviąją mediciną? „Visuomet yra lengviau neigti nei suprasti dalyko esmę. Iš tiesų tiek šiuolaikinė, tiek alternatyvioji medicina turėtų papildyti viena kitą. O pakenkti pacientui, manau, kur kas labiau gali alopatinė medicina, o ne natūralioji“.
Lietuvių žolininkų patirtis gimtinėje ignoruojama
Natūropatė Zofija Tikuišienė tvirtina, kad gydomosios žolelės, suderinus jų vartojimą su onkologo paskirtu gydymu, labai padeda onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. „Tačiau būtina žinoti, ar žmogus yra po chemoterapijos, ar laukia operacijos, ar yra po jos. Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmai šiuo metu ir rengia gydymo metodikas įvairioms ligoms, taip pat – ir onkologinėms, nes žolelių gydomasis poveikis yra moksliškai pagrįstas, nors ne visi gydytojai tai pripažįsta“, - kalbėjo natūropatė.
Žolininkė Jadvyga Balvočiūtė pacientams neskiria vaistų, kol negauna gydančio gydytojo išrašo apie tikslią ligos diagnozę. „O lietuvių gydytojų žolininkų patirtis pasaulyje nemaža, gydant vėžį ar palaikant organizmą po chemoterapijos, - kalbėjo žolininkė. – Tačiau mūsų šalyje ji dažnai yra ignoruojama, nors vis daugiau šiuolaikės medicinos gydytojų pataria pacientams stiprinti sveikatą žolelėmis. Vis dėl labai gaila, kad labai dažnai po operacijų žmogus išleidžiamas į namus, neskiriant jokio stiprinančio žolelių gydymo. Žolininkai galėtų bendradarbiauti su onkologais, skirdami žoleles prieš ir po operacijų. Yra labai aiškūs pavydžiai, kaip žmonės nuo jų atsigauna. Šis bendradarbiavimas jau ne tik pribrendo, bet jau ir perbrendo“.
Ar natūralios medicinos metodai negali pakenkti pacientui? „Tam išvengti reikia labai rimtai apibendrinti žinias. Kita vertus, ar tikrai turi rimtų įrodymų teiginiai apie, pavyzdžiui, želmenų sultis, kad jos skatinančios piktybinių ląstelių susidarymą? Juk žolelės tarnauja žmogui, stiprina organizmo imunines galias, o organizmas pats yra linkęs gyti, gyti ir gyti. Žolelės tik sustiprina šią savybę, todėl aš esu linkusi manyti, jog įvairios šviežios sultys, taip pat ir kviečių želmenų, skatina sveikų organizmo ląstelių gamybą, o ne piktybinių. Gal tik labai kraštutiniu atveju jų negalima vartoti“, - įsitikinusi pašnekovė.
J. Balvočiūtės pastebėjimu, žmonės linkę vartoti žoleles savo nuožiūra, bet sveikatai ypač padėtų sistemingas ir kryptingas jų skyrimas.
Iš Himalajų visi sugrįžta
Tačiau, kaip rodo praktika, gydytojų nuomonės neretai išsiskiria, o kartais – ir labai kategoriškai. Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas onkologas Donatas Petrauskas atvirai sako esąs alternatyvios medicinos priešininkas: „Aš jais nelabai tikiu ir pasitikiu. Seniai yra įrodyta, kad tie būdai nėra veiksmingi. Gal grybų ar rupūžių odų vartojimas ir turi pagrindo, nes į jas įeina tie patys chemoterapijoje naudojami alkaloidai, bet biochemija ir farmacija tiek pažengusi, kad tokiu būdu gydytis tiesiog kvaila. Be to, taip kepenys prisigeria ir kitų nuodingų medžiagų. Tačiau juk lietuviai – protingiausia tauta pasaulyje, tad jie ir gydosi kaip išmano, nors kiti pasitiki šiuolaike medicina“.
Gydytojas sako, kad ne iš vieno paciento tenka išgirsti, jog jis važiuojąs į Indiją ar Himalajus pas įvairius burtininkus, o jei šie nepadėsią – tada ir sugrįšią pas gydytoją. „Ir visi grįžta, - šypteli pašnekovas. – Tačiau kai kuriems būna taip išplautos smegenys, kad, nors vos bepaeina, juk negydoma liga per tą laiką progresavo, to nepripažįsta, tvirtina, jog jiems daug geriau, „tik kraujas kiek blogesnis“. O iš manęs, kaip gydytojo, prašo, tik „šiek tiek sustiprinti sveikatą“. O tokios kelionės ir nemažai kainuoja, tačiau čia irgi kiekvienam pagal kišenę – negalintis keliauti į Himalajus važiuoja čia pat, į Žemaitiją, pas kokį Telšių burtininką, ar į Latviją. O tokių fantastinių išgijimų, kai liga būna įsisenėjusi, labai retai pasitaiko – per kelerius metus koks vienas atvejis. Žinoma, jei auglys neužleistas, tai bet kokiu atveju vėžys išgydomas“.
Onkologas skeptiškai vertina ir tvirtinimus apie įvairių maisto papildų gydomąją galią. „Jei taip iš tiesų būtų, visi apie tai žinotų. Manau, kad jie tik tinka organizmo imunitetui stiprinti“, - sakė gydytojas.
Žmogaus tikėjimo įtakos pasveikimo procesui D. Petrauskas neatmeta. Anot jo, tikėjimas – labai reikšmingas sveikimo procese. „Tačiau jei tikima, kad išgėrus kokio vandens iš balos ar suvalgius stebuklingą uogą galima pasveikti, tai nieko nepakeis. Svarbiausia yra tikėti, kad išgyvensi. Jeigu vos išgirdęs diagnozę žmogus nusiteikia pesimistiškai ir save dar gyvą laidoja, tokiems ir būna blogiau, o optimistas, jei ir neišgis, bet tikrai gyvens ilgiau ir linksmiau“, - tvirtino pašnekovas.
Natūralumas ne visada tik gerai
KUL gydytojas onkologas Alvydas Česas antrino kolegai, teigdamas, jog alternatyvioji medicina – labai neapibrėžta. „Žinoma, žolelės, vanduo – neatsiejama organizmo stiprinimo dalis po chemoterapijos, - kalbėjo gydytojas. – Juk fitoterapija turi ir fitoonkologinę dalį. Ir didžioji dalis vaistų pagaminti žolelių pagrindų, bet jei jis sintetinamas chemiškai, kad ir įvelkamas į apvalkalą, jau nebevadinamas natūraliu. Tačiau mes visada galvojame, kad tai, kas natūralu, visuomet yra gerai. Deja, nebūtinai. Kyla klausimas, ar panaudojęs didesnę dozę tam tikrų žolelių, pacientas negaus ir tokių medžiagų, kurios galėtų jam pakenkti“.
A.Česo tvirtinimu, pas onkologą atėję pacientai neretai atsineša įvairių, jų manymu, galinčių jiems padėti priemonių: neaiškios kilmės tirpalų, augalų šaknų, pumpurų, žolelių. Teiraujasi gydytojo nuomonės, tačiau išgirdę juos netenkinantį atsakymą vis tiek elgiasi savaip. „Gaudo rupūžes, gyvates, mano – jei „brudas“, tai ir vėžį įveiks. Deja, onkologinė liga ir be to yra labai sunki, alina organizmą, o tokie visokie „gydymai“ tik dar labiau pakenkia, - kalbėjo pašnekovas. – Kiek teko gydyti inkstų nepakankamumą onkologiniams ligoniams, gėrusiems žibalą, bet jie netiki, jog pakenkė sau tokiu būdu“.
Pašnekovas kategoriškai vertino ir „stebuklingus“ maisto papildus, kuriais prekiaujama ne vaistinėse. „Papildams nėra taikomi tokie apribojimai, kaip vaistams. Negaliu sakyti, kad jie nesaugūs, bet ar tikrai jie padeda ir ar jie verti tokių pinigų, kiek už juos prašoma? – kalbėjo onkologas. – O placebo poveikis daro net 20-30 proc. įtakos pasveikimui. Vis dėlto ne šiaip sau medicinos studijos trunka dvi dešimtis metų. Jų metu išnagrinėjama ir farmakologija. Dar nemačiau nė vieno, kuris sirgo vėžiu ir išgijo, gerdamas papildus“.
Jonas Korsakas,
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
