Kokie vaistai kelia didžiausią priklausomybės riziką ir kaip juos vartoti saugiai

Vartojate gydytojo paskirtus vaistus nuo lėtinio skausmo ar nerimo ir staiga pastebite, kad ankstesnių dozių simptomams numalšinti nebepakanka? Specialistai atkreipia dėmesį – tai vienas iš besivystančios priklausomybės požymių, o didžiausią riziką kelia tam tikrų grupių raminamieji, migdomieji bei stiprūs skausmą malšinantys vaistai, kuomet jie vartojami nesilaikant gydytojų nurodymų.

Reklama

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, klinikinės toksikologijos gydytojas Haris Jakavičius teigia, kad vieną didžiausių priklausomybės vaistams rizikų kelia receptiniai benzodiazepinai – raminamieji, migdomieji, centrinę nervų sistemą slopinantys vaistai, tokie kaip alprazolamas, klonazepamas, bromazepamas. Pagal rekomendacijas šie vaistai turėtų būti skiriami griežtai tik trumpalaikiam vartojimui.

„Būna, kad šiais vaistais žmonės nori gydytis ilgalaikį nerimą, nemigą – jie tam netinka. Prie benzodiazepinų organizmas lengvai pripranta, tuomet esant jų trūkumui prasideda įvairūs diskomfortą sukeliantys simptomai, bendrai vadinami abstinencija, kuriems malšinti vaistai ir vartojami, tad gydytojo paskirtą dozę pacientas ima didinti. Kai suvokia, kad vaistų nebeturi, žmogus kreipiasi į gydytoją, kad skirtų daugiau, o jei gydytojas to nedaro – pasitaiko, kad ieško kitų būdų vaistams gauti: iš pažįstamų, juodojoje rinkoje. Dozės didėja nekontroliuojamai, kol išsivysto priklausomybė. Taip vietoj vienos problemos sprendimo sukuriama kita problema“, – sako gydytojas.

Priklausomybė gali išsivystyti ir nuo stiprių skausmą malšinančių opioidinių analgetikų, skiriamų dėl lėtinių skausmų ar skausmų, kurių nepavyksta numalšinti kitais vaistais, tokiais kaip paracetamolis ar ibuprofenas: kodeino, morfino, tramadolio, oksikodono. Dar viena vaistų grupė yra gabapentinoidai, skiriami esant epilepsijai ar neuropatiniams skausmams.

Pasak H. Jakavičiaus, kai kurie nereceptiniai medikamentai taip pat nėra nekalti – vartojant juos per didelėmis dozėmis ar ilgą laiką irgi yra tikimybė priprasti ar išsivystyti priklausomybei.

Kaip vaistus vartoti saugiai?

Kai vaistas tampa nuolatine savijautos gerinimo priemone ir be jo sunku įsivaizduoti kasdienybę, o bandant atsisakyti pasireiškia abstinencijos simptomai – galima įtarti priklausomybę.

„Klinikinėje praktikoje dažniausiai susiduriu su nuo raminamųjų medikamentų – benzodiazepinų – priklausomais pacientais. Paprastai jie kreipiasi jausdami jau ilgalaikio vartojimo sukeltus reikšmingus organizmo pokyčius, tokius kaip stiprų atminties pablogėjimą, sunkumus sutelkti dėmesį, didelį nerimą ir jausmą, kad nebevartoti vaistų paprasčiausiai nebegali“, – teigia RPLC Kauno filialo Abstinencijos gydymo skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Milda Sakalauskienė.

Gydytoja pataria laikytis auksinės taisyklės: vartoti paskirtą vaistą griežtai pagal gydytojo rekomendacijas, tiksliai apibrėžtu laiku ir tikslia nustatyta doze.

„Griežtai laikantis nustatyto grafiko išvengiame netikėto per parą suvartojamos medikamento dozės padidėjimo. Taip pat, bendradarbiaudami ir pasitikint gydytojais, suvartojamo medikamento kiekį visuomet galima palaipsniui mažinti ir net visiškai nutraukti“, – aiškina ji.

Savo ruožtu H. Jakavičius atkreipia dėmesį, kad stiprūs vaistai toli gražu ne visais atvejais turėtų būti pirmas pasirinkimas, jie pasitelkiami, kai kitais būdais neįmanoma kontroliuoti problemos. Esant lengvam nerimui ar nemigai verta išmėginti natūralius būdus lengvo nerimo ar nemigos malšinimui: kvėpavimo pratimus, judėjimą, atpalaiduojančias veiklas ir panašiai. Be to, gydytojas gali pasiūlyti kitus, ilgalaikiam vartojimui tinkamus ir pripratimo nesukeliančius vaistus.

„Taip pat, jei vis dėlto nusprendžiama skirti benzodiazepinų grupės vaistus, rekomenduojama rinktis silpnesnius ir ilgiau veikiančius medikamentus. Jei vaistas veikia trumpai, tai ir jo teigiamas efektas trunka trumpai, tuomet kyla rizika, kad žmogus savavališkai išgers papildomą dozę. Bet kokiu atveju, kai gydytojas skiria vaistus, svarbu žmogui ir pačiam stebėti savo savijautą. Jei vartojimas tampa nereguliarus, neišgėrus vaistų jaučiami nemalonūs simptomai – tai rodo, kad organizmas priprato prie vaistų ir reikia imtis priemonių“, – sako pašnekovas.

Priklausomybės gydymas gali trukti ir metus

Tolerancijai išsivystyti ir priprasti prie vaisto ne visada reikia daug laiko, viskas priklauso nuo vaisto dozės, stiprumo ir vartojimo dažnumo. Tai gali nutikti ir per 2-3 savaites reguliaraus vartojimo, o nutraukinėjant vaistus po tokio laiko jau gali jaustis abstinencijos simptomai.

„Šie simptomai priklauso nuo vartojamų medžiagų. Pavyzdžiui, benzodiazepinų ar opioidų, kadangi tai yra slopinančios medžiagos, abstinencijos simptomai būna priešingi vaisto sukeliamam efektui: žmogus jaučia pastovų nerimą, įkyrias mintis apie norą pavartoti vaisto, kad nusiramintų, prakaitavimą, rankų tremorą, tachikardiją“, – vardija klinikinės toksikologijos gydytojas.

Anot H. Jakavičiaus, visi pacientai nori išgyti greitai, bet tenka jiems paaiškinti, jog kaip pripratimas prie vaistų atsirado ne staiga, taip ir nutraukimas, siekiant išvengti nemalonių simptomų, truks ilgesnį laiką, reikės disciplinos, kontrolės, laikytis griežto gydymo plano, dažnai lankytis pas gydytoją. Jis pateikia pavyzdį, kai pacientas per dieną suvartoja po 15 tablečių stipraus veikimo benzodiazepino alprazolamo – tokios priklausomybės ambulatorinis gydymas gali trukti 6 mėn. ir ilgiau.

„Priklausomybė nuo vaistų gydoma tos pačios grupės vaistais, po truputį mažinant dozę iki visiško nutraukimo, kad smegenys adaptuotųsi nepatirdamos tam tikro „šoko“ dėl vaistų mažinimo. Pirmiausiai su pacientu išsiaiškiname, kokius vaistus jis vartoja, kokiomis dozėmis, kiek dažnai ir ilgai. Atsižvelgus į visas aplinkybes, pacientui skiriamas jam tinkamesnis gydymo variantas: lengvesniais atvejais ambulatorinis, sudėtingesniais ar pačiam pacientui jaučiant, kad nesugebės išlaikyti disciplinos ir gydymo plano – stacionarinis“, – sako jis.

Asmenims, įtariantiems, kad turi priklausomybę nuo vaistų, gydytoja psichiatrė M. Sakalauskienė rekomenduoja pirmiausiai pasikalbėti su šeimos gydytoju. Jei pagalba reikalinga, jis nukreips pas gydytoją psichiatrą, besispecializuojantį priklausomybės ligų gydyme, dėl geriausio gydymo kelio.

„Tiek ambulatoriškai, tiek stacionariai priklausomybės ligos gydomos RPLC filialuose, kur dirba gydytojai psichiatrai, toksikologai, psichologai ir kiti specialistai. Yra pacientų, kurie nenori, kad apie jų problemas sužinotų aplinkiniai – tuomet gydymas teikiamas anonimiškai. Iš praktikos pastebime, kad dažnu atveju žmonėms nepavyksta savarankiškai susilaikyti nuo medikamentų vartojimo. Dėl šios patirties pacientai dažnai mano, kad nėra būdų jiems padėti. Todėl rekomenduojame kreiptis į gydytojus – kuo greičiau įvardinama problema ir suteikiama pagalba, tuo greičiau galima grįžti į visavertį gyvenimą“, – apibendrina M. Sakalauskienė.