Prof. A. Razbadauskas: „Sistemą reikia rauti su šaknimis“(16)

“Sveikatos apsaugos sistemos reformos matmenys nebuvo ekonomiškai pagrįsti, todėl labai sunku prognozuoti šios reformos pasekmes. Iš  to, kas planuojama padaryti, nematau nieko racionalaus,  išskyrus vieną dalyką – buvo bandoma politinėmis jėgomis pasistatyti sau palankų žmogų – sujungti ligonines ir naujo darinio vadovu paskirti savo žmogų. To nepavykus padaryti, viskas nuėjo į užmarštį, aptilo“, - sako  Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas, Jūrininkų  ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas prof. dr. Artūras Razbadauskas.

Tenka konstatuoti, kad sveikatos priežiūros sistemos reforma domina labai mažai medikų. Bent jau jie yra tik pasyvūs procesų stebėtojai. Kaip manote, kodėl?

Gydytojai procesuose  nedalyvauja todėl, kad bijo darbdavio. Bijo ir slaugytojai. Bet ko bijoti?  Juk užsienyje jie laukiami.  Bet žmonės nemoka užsienio kalbos, mano, kad ten bus sunku. Reikia būti drąsesniems, pasakyti savo nuomonę -  tuomet kas nors keistųsi. Ta baimė susijusi su tuo, kad administracijos nesikeičia nuo sovietinių laikų. Panašiai kaip Lukašenkos režimas, jis sako: “Ko nekandidatuojate į prezidentus? Eikit, kandidatuokit“, bet juk visi pamatėme, kuo viskas užsibaigė.

Reklama

Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje yra stipriai įsišaknijusi, bet supuvusi. Ją reikia versti iš šaknų ir keisti. Realiai ir finansavimas yra sovietinis – kaip buvo, taip ir liko. Niekas nesikeičia. Yra tik lozungai.  Jokios reformos net nebuvo – tik  politikai norėjo parodyti, kad kažką darys. Švietimo reforma, pavyzdžiui,  šiokia tokia yra padaryta. Ar ji gera, ar bloga, galima diskutuoti, bet ji įvyko. O sveikatos apsaugos sistemoje niekas nepajudėjo. O kodėl pajudėjo švietimo reforma? Dėl to, kad švietimo sistemoje yra rektorių rotacija. Jie nėra tokie galingi, kaip vyriausieji gydytojai. Bet žmonių yra daugiau nei vyriausiųjų  gydytojų – bijoti nereikia. Ko čia bijoti? O dauguma žmonių bijo.

Tačiau tie, kurių jie bijo, patys bijo reformos, laisvo žodžio. Štai dr. Audrių Šimaitį jau bandoma „padaryti“  šizofreniku, psichiškai nesveiku - sulaukiau tokių perspėjimų iš  Vilniaus.

Medikų abejingumas  duoda savo vaisius - manydamas, kad nieko negali pakeisti, jaunimas tampa neaktyvus, emigruoja.

O jūs ar tikite, kad galima šią sistemą sugriauti?

Esu optimistas,  nieko nebijau. Sugriauti sistemą  gali tik naujas Seimas, šis nieko nepadarys. Viskas turi prasidėti nuo Seimo Sveikatos reikalų komiteto. Šis komitetas jau nieko nepadarys, jo pirmininkas ir įtvirtino šią sistemą. Turi ateiti visai kitos jėgos, kurios norėtų keisti. Juk viskas prasideda nuo įstatymų, savivaldos lygmenyje nieko nepakeisi.

Kaip, jūsų manymu, reikėtų optimizuoti  ligoninių tinklą?

Aš už tai, kad ligoninės būtų vienose rankose, priklausytų vienam steigėjui.  Pavyzdžiui, savivaldybei. Esant vienam steigėjui būtų geresnė galimybė optimizuoti tinklą, o dabar yra visiškas absurdas. Dabar vėl pasklido kalbos, kad Respublikinei Klaipėdos ligoninei skiriama per 30 mln. litų onkologijai plėtoti. O juk visa onkologija jau sukurta Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Vėl prabilta apie tai, kad Jūrininkų ligoninei skiriami pinigai traumatologijai plėtoti, nors ten nėra nė vieno traumatologo.  Tai visiškas neūkiškumas. Tai dėl to, kad valdžia, politikai nesusigaudo  sveikatos apsaugos srityje.

Manau, kad Klaipėdoje reikia sukurti trečiąjį medicinos ir mokslo centrą, Klaipėdos universiteto ligoninę. Šio centro valdymas turėtų būti kolegialus. Negerai, kad Klaipėdoje yra trys ligoninės ir visos jos, pavyzdžiui, perka magnetinio rezonanso aparatus. Tai valstybei labai brangiai kainuoja. Užtektų vieno, bet trys vyriausieji gydytojai nesusitaria.

Kolegialiu centro valdymo organu galėtų būti įkurta ligoninių asociacija.

Ar Klaipėdos universitetas būtų pasiruošęs tapti tokio centro dalininku?

Taip, Klaipėdos universitetas  turėtų būti vienas iš centro steigėjų.  Jis būtų vienijanti grandis, viskas, kas reikalinga tam,  čia sukurta.

Turime Sveikatos mokslų fakulteto plėtros viziją, Medicinos edukacijos katedrą, vadovaujamą prof. Algimanto Kirkučio.  Nesvarbu, kad nėra gydomosios medicinos. Bet jos ir nereikia, pas mus yra reabilitacija, slauga. Juk ne visur turi būti vystoma transplantologija –  pasaulyje taip nėra, užtenka, kad tai vystoma vienoje vietoje.  Suomija turi 5 medicinos universitetus, bet tik viename atliekama transplantacija, kitur vystomos kitos sritys.  Japonijoje išvis nėra transplantacijos, religija neleidžia, bet koks aukštas ten medicinos lygis. O pas mus viskas suvedama į transplantaciją.

Visose Klaipėdos ligoninėse  mokomi internai ir rezidentai. Jie patys išsireikalavo, kad galėtų dirbti pas mus.

Ką kiekvienas mes, kaip pilietis, galėtume padaryti, kad tie poslinkiai greičiau įvyktų?

Reikia būti neabejingiems. Ir pacientų, ir medikų organizacijos turi būti aktyvesnės. Šiuo metu Lietuvos gydytojų sąjunga atstovauja tiems patiems vadovams. Tai infantilinė organizacija, ji nieko nedaro ir nedarys. O slaugytojai tebėra kaustomi baimės.

Pasikartosiu, medikų visuomenėje tebetvyro baimė. Tie, kurie laiko savo rankose vadeles, bijo, kad apačios nejudėtų,  kad niekas nevyktų. Bet tai laiko klausimas. Aš nebijau nieko. Ką man gali padaryti? Na, nušauti... Bet baigsis žmonių kantrybė ir sistema sugrius. Reikia tik dirbti.