A. Bilotaitė: “Pacientais dažniau ne rūpinamasi, o manipuliuojama”(5)

Seimo Antikorupcijos komisija kreipėsi į Seimo Audito komitetą ir Generalinę prokuratūrą prašydama išsiaiškinti, ar Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmuose ligoninėms dalijant brangią medicininę įrangą nėra nusikalstamos veikos. Įtarimų sukėlė tai, jog onkologinėms ligoms tirti naudojamas pozitronų emisijos tomografas ministerijos sprendimu buvo skirtas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms, o ne Onkologijos institutui.

Įsiplieskusį konfliktą, kurio įkaitais ir vėl tampa pacientai, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotoja Agnė Bilotaitė vertina atsargiai ir neskuba ginti nė vienos pusės.

Kaip vertinate kilusį sąmyšį?

Apmaudu, jog dažnai imama spekuliuoti tokiomis jautriomis temomis kaip vėžio gydymas. Šis atvejis – vienas iš tokių. Visa tai tėra nuožmi ir negarbinga konkurencija tarp dviejų gydymo įstaigų, bandant apkaltinti kitą pusę korupcija. Todėl reikėtų atsargiau ir atidžiau tai vertinti, neskubant stoti nė į vieną pusę. Apkaltinti ką nors labai lengva, tačiau vėliau nusiplauti tą dėmę, kai esi apkaltintas nepagrįstai, – labai sunku.

Reklama

Ar neatsitinka taip, kad pacientais dažnai tik manipuliuojama siekiant asmeninių tikslų, bandant patenkinti tam tikros grupės interesus, pasipelnyti, gauti naudos?

Šioje sistemoje pagrindiniai žaidėjai – stambios grupuotės, klanai, kurie valdo didelius pinigus, ir, deja, panašu, kad pacientų gerovė jiems rūpi mažiausiai. Pabrėžiu – kalbame apie labai didelius pinigus, apie dešimtis ir šimtus milijonų litų siekiančias sumas, dėl kurių vyksta kruvinas karas.

Kartu su Antikorupcijos komisija aplankėte ne vieną gydymo įstaigą, ten aptikote ir nemažai įtartinų dalykų...

Lankydamiesi įstaigose pamatėme, kaip kai kuriose iš jų mokesčių mokėtojų pinigai brangiai įrangai įsigyti paskirstomi neproporcingai ir panaudojami neefektyviai. Pagrindinė problema ta, kad brangią medicininę įrangą įsigyja įstaigos, kurios nepajėgia šimtu procentų jos panaudoti. O pasitaiko ir tokių atvejų, kai įstaigoje net nėra specialistų, kurie galėtų su ja dirbti. Rezultatas toks, kad pacientas galiausiai vis tiek turi vykti į Vilniaus arba Kauno klinikas konkrečiam tyrimui ar procedūrai. Kaip tai pavadinti, jeigu ne lėšų švaistymu? Ir tai, deja, ne pavieniai atvejai, jų apstu.

Susidarė įspūdis, kad sveikatos priežiūros įstaigos vadovai suinteresuoti nupirkti brangios įrangos. Negaliu to teigti, tačiau galima įtarti apie išankstinius susitarimus tarp įstaigos vadovų ir  tiekėjų.

Dažniausiai Antikorupcijos komisija imasi nagrinėti konkrečius atvejus gavusi skundą, tarkime, dėl įtariamo neskaidraus viešųjų pirkimų konkurso, kai jame dalyvauja tik viena kompanija, kuri ir laimi arba iš anksto žinoma, kas laimės. Tačiau įrodyti korupciją dažnai būna labai sunku, nes visi dokumentai sutvarkomi be priekaištų.

Kaip, jūsų nuomone, sveikatos priežiūros sistemą padaryti skaidresnę?

Labai teigiamai vertinu Prezidentės pasiūlytas pataisas dėl gydymo įstaigų vadovų rotacijos. Manau, kad tai lemtų teigiamus pokyčius.

Nors mano dauguma kolegų nesutinka, aš lieku prie nuomonės, jog Specialiųjų

tyrimų tarnyba kartu su Sveikatos apsaugos ministerija visoje sveikatos priežiūros sistemoje turėtų atlikti korupcijos pasireiškimo rizikos vertinimą.

Reikia pagaliau išsiaiškinti ir garsiai įvardyti, kur yra problemos, kur susidaro palanki terpė reikštis korupcijai.  Nuo jos pirmiausiai nukenčia pacientai, eiliniai gydytojai, slaugytojai, jiems nebegalime mokėti orių atlyginimų, nes didelė dalis skiriamų lėšų nukeliauja ne ten, kur reikia.

Taigi identifikavę matysime padėtį ir turėsime imtis tas problemas spręsti, o dabar susėdę prie stalo pasiskundžiame, aptariame pavienius atvejus, nuvykstame į vieną ar kitą įstaigą, pasižvalgome, tačiau esminės problemos ir lieka nesprendžiamos.

Ką manote apie sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo programos įgyvendinimą Klaipėdoje? Kaip susodinti prie vieno stalo visas puses, kad jos pagaliau susitartų?

Manau, kad įstaigų steigėjai turėtų pagaliau imtis griežtų priemonių, gal net ultimatumų. Aš, žinoma, už diskusiją, už bendrą sutarimą, tačiau kaip jo pasiekti, jeigu visų pusių sukviesti nepavyksta? Vis atsiranda kas nors, kurio ambicijos ir užsispyrimas trukdo net dalyvauti diskusijoje. Niekas nenori nusileisti, visi nori likti laimėtojais, tačiau juk tai neįmanoma.

Todėl manau, kad steigėjai turi imtis ryžtingesnės pozicijos. Jeigu jie nepriims aiškaus sprendimo, nepaskelbs ultimatumo, niekas realiai nesikeis, o būtent tokia padėtis kai kam labai naudinga.

Mano siekis - kad Klaipėda taptų lygiaverčiu žaidėju su Vilniumi ir Kaunu. Dabar, deja, matau tendencijas, kad pertvarkomis siekiama dar labiau sustiprinti būtent Vilniaus ir Kauno klinikas, o Klaipėda nustumiama.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas įsitikinęs, kad Klaipėdos vaikų ligoninė neturėtų būti jungiama su jokia kita įstaiga, o liktų savarankiška. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

Iki šiol nesu išgirdusi aiškių argumentų, kodėl Klaipėdos vaikų ligoninė neturėtų būti jungiama, kodėl ji turi likti savarankiška. Kas nukentėtų, jeigu ligoninė būtų prijungta prie kurios nors suaugusiųjų ligoninės? Vadovai nukentėtų? Administracijos darbuotojai? Aš matau būtent šią priežastį; nuolat kalbama tik apie tai, ką reikės daryti su darbuotojais. Be abejo, tai svarbu, tačiau ir naujoje struktūroje galima jiems rasti tinkamas vietas, kur šie žmonės savo sukauptas žinias ir patirtį galėtų sėkmingai panaudoti.

Jeigu klausiate, ar aš už įstaigų jungimą, kuris padėtų efektyviau panaudoti valstybės lėšas, sakau taip. Esu už tai, kad Klaipėdoje būtų ne trys ar keturios ligoninės, o viena arba dvi. Palikti taip, kaip yra – visas įstaigas su atskira administracija, dubliuojamomis paslaugomis ir skyriais, nenaudinga ir neprotinga.

Kalbino Eglė Petkutė