Gydytojų nurašytas mirčiai Tadas prisikėlė gyvenimui su poezija

Ligita Sinušienė | 2012-09-01 00:52:21

Vėl lūžo banga skausmo pilna, / Ir krito smėlio pilis tvirta, / Tačiau už horizonto toli / Susuokė žuvėdra graži. / Ir pakilus nuo skausmo bangų / Suplasnojo auksiniu meilės sparnu. / Ir pakilus aukštai virš debesų / Nuskrido šviesiu dangaus taku.

PIC_0071 - Kopija — Tadą poezijai įkvepia ir delfinų terapija. Vaidos Petreikienės nuotr.

Reklama

Šias eiles parašė vienuolikmetis berniukas iš Kauno, nuo gimimo sergantis cerebriniu paralyžiumi. Tadas Dulinskas, jaunas poetas, jau spėjęs įgyvendinti vieną savo svajonę – išleisti knygą. Vaikas, iš kurio Dievas daug atėmė, bet daug ir davė. Taip apie sūnų kalba atkakli jo mama Tatjana, niekada į širdį nepriėmusi pačių baisiausių prognozių dėl savo vaiko ateities, kurias skelbė gydytojai.

Eiles užrašo ir ant delno

Moteris prisimena, kad vos gimus sūnui, kuriam buvo diagnozuota sunki liga, gydytojai be skrupulų patarė pirkti karst - jei per stebuklą išgyvensiąs, būsiąs „kriaušė“. Bet sergančio kūdikio motina nepasidavė. Tikėjo, kad Dievas duoda gyvybę, Dievas ją ir pasiima. Karštai meldėsi, pakrikštijo Tadą vos dešimties dienų. „Gimė šešių mėnesių, svėrė tik 1 kilogramą ir 200 g, bet po krikšto tuoj pradėjo stiprėti“, - pasakojo T. Dulinskienė.

41 - Kopija — T. Dulinskienė niekada nesiliovė tikėjusi, kad jos sūnus gyvens, o dabar didžiuojasi jo poetiniu talentu. Vaidos Petreikienės nuotr.

Vaikas, kuris gydytojų buvo iš anksto nurašytas mirčiai, ne tik išgyveno, bet atrado savyje ir poeto talentą. „Vakarų Lietuvos medicinai“ Tadas pats pasakojo, kad poeziją apskritai mėgo skaityti, tiksliau – jos klausytis. Kadangi dėl ligos jam lėčiau sekasi įvaldyti skaitymą, eiles bei kitas knygas jam skaito mama. Ypač berniuką sužavėjo anglų klasiko Viljamo Šekspyro kūryba. Sužavėjo – per mažai pasakyta. Sukrėtė, tiesiog supurtė iš vidaus, kad net pats ėmė rašyti eiles. Tą patį vakarą, kai išgirdo Šekspyro sonetus, jau gulinčiam lovoje Tadui pradėjo galvoje dėliotis savos eilės. Nubėgo pas mamą ir paprašė, kad užrašytų kilusias mintis. Taip prieš metus dešimtmečio širdyje gimė pirmasis eilėraštis apie meilės jūrą.

„Mama, sukūriau!”- Tatjana jau įprato būti žadinama tokiais sūnaus žodžiais. „Jam mintys ateina staiga. Pavyzdžiui, paplaukiojo su delfinais, išlipo iš vandens, visas drebantis sako: „Mama, aš eilėraštį sukūriau“. Ieškau čekio, kad galėčiau tuoj pat užrašyti. Esu net dvi eilutes ir ant delno užrašiusi“, - šypsosi Tatjana.

Ir visus savo eilėraščius Tadas moka atmintinai. O jų nemažai. Tikslaus skaičiaus autorius sakė nežinąs, bet į vienuolikto gimtadienio proga (kovo 3 d.) išleistą knygelę „Kongo meilės paieškos“ visų nesutalpinęs.

Įkvepia gamta

Kada jaunąjį poetą dažniausiai aplanko įkvėpimas? „Gamtoje, – atsako pats. – Kai išvažiuojame mėnesiui su palapinėmis ilsėtis prie Veisėjų ežero. Nueinu vienas prie ežero ir ateina mintys“.

Kurdamas eiles Tadas nejaučia, kad negali šokinėti kaip bendraklasiai, kad nėra toks greitas, o lipant laiptais jam būtina laikytis turėklų. Poezija sunkia cerebrinio paralyžiaus forma sergančiam berniukui suteikia jėgų, stiprybės ir padeda jam atsiskleisti. Net ir apie savo ligą vaikas kalba ypatingai. „Protingos žuvytės plaukioja“, „protingas vanduo“ – taip apie vandenligės pažeistas smegenis sako jaunasis poetas. Ir girdint žvaliai apie tai pasakojant vaiko motiną, matant juos abu nuoširdžiai besijuokiančius iš šio savito humoro negali gailėti Tado ir šios šeimos. Gali tik žavėtis. Juo, mama ir metais jaunesne sesute Silvija, kuri yra brolio eilių korektorė – sudėlioja visas nosines ir kablelius. Bet stiliaus neliečia. „Jis yra poetas, jis yra autorius, jam taip skamba“, - sako mama.

55 - Kopija — Motina, sūnus Tadas ir dukra Silvija dėl jokių negandų gyvenime nenuleidžia rankų. Vaidos Petreikienės nuotr.

O užuojautos Dulinskai ir nelaukia. Jiems tik reikia supratimo ir paramos, kad Tadas stiprėtų ar bent jau palaikytų esamą sveikatos formą. Mat T. Dulinskienė, nors ir nepamiršo Dievo atsako į maldas, nors maldingumą išsaugojo iki šiol, bet ir pati deda maksimalias pastangas sūnaus sveikatai stiprinti. „Dauguma gydytojų tik pasako diagnozę, ir viskas. Jokio gydymo neskiria, - patirtimi dalijosi moteris. – Pavyzdžiui, pasakėme reabilitologei, kad kojytė krypsta. O ji: „Na ką aš galiu pasakyti – bus dar blogiau“.

Po slovakų terapijos - bėgioja

Tačiau motina daro viską, kas tik įmanoma. Ieško informacijos, paskui - pinigų, ir sūnui suteikia visas galimybes gydytis. „Sužinojau apie Adeli terapiją Slovakijoje, bet ji kainuoja 16 tūkstančių litų. Rinkau pinigus. Kas 10 litų davė, kas dvidešimt. Sesuo, dirbanti užsienyje, padėjo, bet per tas dvi savaites Slovakijoje jam tiek padarė, kiek Lietuvoje per aštuonerius metus nesugebėjo, - pasakojo pašnekovė. – Terapijos metu apvilko vaiką kombinezonu kaip kosmonauto, ir 4 kineziterapeutai vienu metu dirbo dvi valandas. Įtempė kiekvieną raumenuką. Krūvis labai stiprus, bet Tadas pradėjo bėgioti“.

Todėl moteris nori dar kartą vežti vaiką į Slovakiją. „Nemokamai mums priklauso tik Palangos „Gintaro“ sanatorija, - sakė moteris. – O jei nori vaikui padėti labiau, reikia tūkstančių“.

Tadui labai patinka delfinai. Berniukas apskritai labai myli gyvūnus. „Negalime net uodo užmušti – jam gaila. O jei tortas papuoštas šuniuko piešiniu, negalime valgyti, turime nuimti paveikslėlį“, - šypsosi moteris, viena auginanti du vaikus.

Kai šiemet jaunasis poetas stojo į Jėzuitų gimnaziją, kunigas jo paklausė, ko jis norįs iš Dievo. Būsimasis penktokas atsakė: „To, ko Dievas nori man“. Ne atsitiktinai T. Dulinskienė sūnų leidžia į krikščioniškomis vertybėmis grįstą mokyklą, krikščionišką lankęs ir pradinę.

Reklama