Penkių vaikų mama Greta Sriubiškienė: „Nenoriu būti iš tų mamų, kurios kelis kartus per metus „peni“ savo vaikus antibiotikais“

Gretos kasdienybė, kaip ir kitų Lietuvoje gyvenančių daugiavaikių mamų, susideda iš rūpinimosi įvairiais vaikų poreikiais, namų ruoša, maisto ruošimu. Šeima turi nedidelį savo verslą, kurio veikla rūpinasi tėtis. O mama pasakoja apie brangiausia šeimos turtą – sveiką gyvenimo būdą.

Kur sveikos gyvensenos ištakos?

Maždaug prieš aštuoniolika metų man į rankas atsitiktinai pakliuvo Polio Brego knygelė „Badavimo stebuklas“. Būtent joje esanti informacija ir sukėlė perversmą mano požiūryje į mitybą ir apskritai į rūpinimąsi sveikata. Negalėjau patikėti, jog ligos neatsiranda savaime, jos nėra kokia nors bausmė, mes patys  jas „nulipdom“, pasitelkę į pagalbą peilį ir šakutę. Tuomet mano pietus tesudarydavo keli puodeliai kavos ir kokia nors bandelė ar šokoladas. Šeimos ar draugų rate švenčiamos šventės neapsieidavo be gausių vaišių ir alkoholinių gėrimų. Ir tik sukūrusi šeimą vėl pradėjau domėtis sveika gyvensena. Dėkui Dievui, jau žinojau, kur reikia kreiptis. Taigi P. Brego, Šeltono, Vydūno, A. Malovičko. K. Vaištarienės ir panašių autorių knygos užpildė mūsų lentynas. Šįkart mano domėjimasis buvo daug gilesnis bei nuoseklesnis.

Dar vienas žymus postūmis, kodėl rimtai ėmiau domėtis, kaip iš tikrųjų turi žmogus gyventi, kad nekenktų savo sveikatai, o ją puoselėtų, tai neįgalios dukrytės gimimas. Jai buvo pripažintas Retto sindromas – tai nepagydoma genetinė liga.

Supratau, jog turiu padaryti viską, kad bent kiek sušvelninčiau šios neprognozuojamos, klastingos ligos požymius. Jau tuomet neabejojau, kad teisinga natūralia mityba galėsiu bent fiziškai stiprinti mergaitės organizmą ir  išvengti dažnų peršalimo ar kitų ligų, kurios kamuoja ir sveikus (bent sąlyginai) vaikus. Labai padėjo dar ir tai, jog mano ketinimams ir veiksmams, susijusiems su sveikuolišku gyvenimu, neprieštaravo vyras. Nors pats dar nelabai laikėsi sveikos mitybos, tačiau mano prašymu „nusiaubdavo“ turgaus prekystalius ir parnešdavo maišus vaisių, daržovių ir žalumynų.

Mityba šeimoje

Pastaruoju metu mūsų racioną sudaro daugiausia vaisiai, daržovės, sėklos, grūdai bei riešutai. Nevartojam mėsos, žuvies, kiaušinių, labai mažai pieno produktų. Tiesa, vaikai, kai patys to užsinori, valgo liesą vištieną, kalakutieną, o ir pieno produktų jie vartoja daugiau nei mudu su vyru. Šiaip mūsų šeimoje pirmenybė teikiama augalinės kilmės neapdorotam arba mažai apdorotam maistui. Aš pati pastaruoju metu esu itin susidomėjusi žaliavalgyste (t.y. žalio, neapdoroto arba apdoroto ne didesnėje kaip 42 laipsnių temperatūroje maisto vartojimas). Galimas dalykas, jog netolimoje ateityje tuo užsiimsiu praktiškai.

Žinoma, kadangi gyvename toje pačioje visuomenėje, vaikai lanko mokyklą, todėl neišvengiamai susiduria su bendraamžių vartojamais ir liaupsinamais nesveikais skanėstais ir jų paragauja, tačiau dėl to nedarome jokios tragedijos. Draudžiamas vaisius visada yra geidžiamesnis, tad stengiamės ne aklai drausti, o verčiau aiškinti, rodyti savo pavyzdžiu. Labiausiai man rūpi ne tai, ar jie, palikę namus ir ėmę gyventi savarankiškai, skrupulingai laikysis sveikos gyvensenos (jaunystė yra tas metas, kai asketiškumas ne visad vilioja), o džiugina faktas, jog, atsiradus sveikatos problemoms, žinos, kame ieškot ligos priežasties – tai savo gyvensenoje.

Sportas – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis

Ne mažiau nei sveika mityba mūsų šeimoje yra vertinamas sportas, judėjimas ir visokie fiziniai pratimai. Net keturi šeimos nariai jau ne pirmi metai užsiima iš Tailando kilusia ir mūsuose gana sparčiai populiarėjančia sporto šaka – Muay Thai. Dvi dukros ir sūnus yra dalyvavę ne vienose varžybose. Sūnus savo amžiaus grupėje yra iškovojęs Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos čempiono titulus kikbokso, muay thai čempionatuose. Aš visada domėjausi joga, o pastaruosius pora metų  sporto klube, o ir namuose mielai užsiimu fitnesu, mėgstu kardiotreniruotes. Apskritai, neįsivaizduojam savo gyvenimo be fizinių krūvių – tai ir stiprina, ir stresą šalina, ir nuotaiką gerina ir šiaip įkvepia mėgautis kiekviena akimirka.

Švenčių metu ieškome jų prasmės

Nepopuliari mūsų šeimos gyvensena, žinoma, lėmė ir švenčių šventimą. Kadangi mūsų civilizacijoje itin gajus yra maisto kultas, ne išimtis ir Lietuva su savo „mėsinga“, riebia ir nesuderinta virtuve. Tad nenuostabu, kad dar iš vaikystės šventė visuomet asocijuodavosi su gausiu, nuo vaišių lūžtančiu stalu. Svarbiausios mūsų šeimai šventės yra Kalėdos, Velykos bei Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, tik mūsų šeimoj jų „svorio centras“ nuo užstalės yra perkeltas į šių švenčių prasmių permąstymą, artimųjų aplankymą, tarpusavio bendravimą, gerus darbus, pasiryžimus, pasižadėjimus nuveikti ką nors įdomaus šiame gyvenime. O vaišėms yra skiriamas kur kas kuklesnis antraeilis vaidmuo.

Pasikeitė draugai, o aplinkinių kritika tapo ne tokia svarbi

Negalėčiau pasakyti, jog ėmus po truputį keistis mūsų gyvensenai, iš savo aplinkos patyrėm daug priešiškumo. Gal todėl, kad visada gyvenom gana uždarai, kita vertus, kuomet kuo nors nuoširdžiai susidomi ir patiki to reiškinio vertingumu, tiesomis, tampa ne tokia svarbi aplinkinių kritika. Juk visi žinome, kad norint išsiaiškinti ką nors svarbaus, esminio, dažniausiai reikia plaukti prieš srovę. Mūsų besikeičiantis, pasikeitęs gyvenimo būdas lyg tas lakmuso popierėlis puikiai parodė, ko vertos ir kuo rėmėsi vienos ar kitos draugystės. Tie žmonės, su kuriais buvom susieti tik užstale , „šašlykų kepimu“, savaime pasitraukė, nubyrėjo, nes mes vieni kitiems pasidarėm nebeįdomūs. Bet atsirado ir naujų draugų, su kuriais ėmė sieti glaudesni ryšiai nei vien savaitgaliniai pasilinksminimai.

Visiems skeptikams, ar ir labai priešiškai nusiteikusiems, perfrazuojant vieno mūsų garsaus Lietuvos sveikuolio žodžius, galiu pasakyt: „Ei, nebūkit iš tų „laimingųjų“, kurie nežino, kokie yra nelaimingi“. Juk nepabandęs nesužinosi, tad kodėl gi nepabandžius bent mėnesį nebeteršti savo kūno visokiu „mitalu“, mūsų vis dar vadinamu maistu, kodėl nepabandžius ryte pabėgioti po žalią parką, kvepiant į save gaivų orą, o grįžus namo, puikiai nusiteikus, nepalįsti po šaltu dušu?.. Gal tai ir bus Jūsų neduodančios ramiai miegoti problemos sprendimas? Gal tai bus pradžia ko nors žymiai didesnio ir svarbesnio?.. Kaip sakė vienas  gydytojas: „Užuot sukirtę šį vakarą kepsnį, paplanuokite, kaip sveikai maitinsitės ateinančius dešimt metų“.

Svarbu gyventi ir atrodyti taip, kad tavęs būtinai apie tai paklaustų

Esu tos nuomonės, kad kiekvieno žmogaus teisė ir asmeninis reikalas pačiam rinktis tai, kas jam gyvenime atrodo teisingiausia, geriausia. Todėl niekam primygtinai neįrodinėju nei savo pripažįstamų tiesų, nei raginu tapti vegetaru ar žaliavalgiu, nei patarinėju užsidaryt  vienuolyne ir pan. Galbūt pradžioje, kai tik pradėjau domėtis sveika gyvensena, tos naujai atrastos tiesos kiek skatino ir aršiau ginti ar piršti savo nuomonę. Tačiau jau senokai šiomis temomis dažniau kalbu

su bendraminčiais arba su tais, kuriems įdomi mano nuomonė, kurie nuoširdžiai domisi mano šeimos gyvensena, patirtimi. Man rodos, yra svarbu ne tiek kalbėti apie sveikuolišką gyvenimo būdą, kiek gyventi ir atrodyti taip, kad tavęs būtinai apie tai paklaustų. Beje, kai sykį mūsų vaikų ilgametė pediatrė tarstelėjo: „Klausyk, kaip tu tuos vaikus augini, kad jie pas tave neserga?“ tikrai meluočiau, jeigu sakyčiau, jog tai nepaglostė mano savimeilės.

Tikiu, kad turėti gerą sveikatą ir puikiai jaustis yra tiek mūsų prigimtinė teisė, tiek pareiga. Gavom dovanai puikiai, tiesiog tobulai dirbantį „įrenginį“ – tai mūsų kūnas. Kaip ir kiek ilgai tas „įrenginys“ tarnaus, labai didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių – jei norim, galime per kelis trumpus dešimtmečius paversti jį niekam tinkančiu ir taip pat neatsakingai elgtis išmokyt savo vaikus, bet galime iki žilos senatvės mėgautis kokybišku visaverčiu klestėjimu, o ne tik bandymu išgyventi, vienų simptomų slopinimu, pakeičiant juos kitais. Aš supratau, kad nenoriu būti iš tų mamų, kurios kelis kartus per metus „peni“ savo vaikus antibiotikais, taip neleisdamos  jų imunitetui stiprėti ir pačiam organizmui priešintis virusams. Aš nenoriu, kad pati ar mano mylimas žmogus, vos keturiasdešimties sulaukę, turėtumėm antsvorio, visą puokštę dėsningai nesveiku gyvenimo būdu užsitarnautų negalavimų ar rimtų ligų.

Nėra skirtumo tarp sąvokų „daktaras“ ir „verslininkas baltu chalatu“

Daugelis žmonių sąmoningai nenori įdėti savo pastangų, kartais ir vargo, kad džiaugtųsi gera sveikata, jie mieliau pasiduoda iliuzijai, jog „specialistas“ visada patieks kokią „stebuklingą piliulę“ ir visos jų bėdos išgaruos.

Dėl tokios padėties sunku kaltinti vien gydytojus. Juk galbūt ir jų ruošimas universitete stokoja teisingų žinių apie sveiką mitybą, jos ryšį su sveikata. Be to, valdžia, pinigai, kontrolė – juk tai visada buvo žmonijos silpnybė. Kartais, matyt, gera pasijaust „visagaliu“ dievaičiu, galinčiu išgydyt vieną ar kitą ligą. O jeigu žmonės ims patys savo sveikatą kontroliuoti sveika gyvensena – tai juk pernelyg paprasta – daugybei daktarų ir farmacininkų nebeliks labai pelningų ir „šiltų“ kėdžių. Rinktis mums patiems.

Sveika gyvensena padėjo išpręsti sąnarių ir regėjimo problemas

Kai imi atsakingai elgtis su savo kūnu, neatakuoji jo besaikiu beverčio maisto vartojimu, jis tikrai labai greitai atsidėkoja gera sveikata ir savijauta. Kadangi teisingais valgymo įpročiais ir apskritai gyvensena ėmėme domėtis būdami gana jauni žmonės, dar nebuvome spėję „užsidirbti“ rimtesnių ligų. Vis dėlto vienokie ar kitokie negalavimai jau buvo pradėję kartinti gyvenimą. Man vis dažniau mausdavo sąnarius, o  dešine ranka praktiškai negalėjau atsiremti – taip skaudėjo riešą, vis labiau ryškėjo sąnario išvarža. Dabar gi aš su malonumu darau atsispaudimus, kilnoju hantelius. Net ir buvęs išorinėj riešo pusėj gan didelis gumbas išnyko.

Vyrui buvo gana stipriai pablogėjęs regėjimas. Kiek žinau dabar, tai galimas diabeto pranašas, –  ir skaitydavo, ir automobilį vairuodavo tik su akiniais. Kartą, kai jau kuris laikas buvo atsisakęs žalingų įpročių, ėmęs palaipsniui keisti mitybą, kažkur pametė akinius ir nuėjo pas gydytoją, jog patikrintų regėjimą – tai išgirdo atsakymą, jog akiniai jam nereikalingi.

Vaikai nežino, ką reiškia sirgti savaitę ar dvi

Mūsų vaikai apskritai nežino, ką reiškia sirgti po savaitę ar dvi, su gydytojo priežiūra ir cheminiais vaistais. Jei tenka šaltuoju metų sezonu susirgti peršalimo ligomis, tai „gydytojas“ mūsų namuose labai paprastas – dienos-dviejų šviežių sulčių dieta ir poilsis.

Netgi mūsų sunkiai serganti dukra, nors tokiems ligoniams ir būdingas silpnas imunitetas. Be to, ji jau trylika metų vartoja stiprius nuo traukulių priepuolių vaistus, beveik neserga peršalimo ar kt. vaikiškomis  ligomis. Bendrauju su keletu tokias pat mergaites (Retto sindromu serga tik mergaitės) auginančių mamų, tai tenka išgirst ir apie stuburo iškrypimus, operacijas, po kurių problemos po kiek laiko atsinaujina, ir apie raumenų atrofiją, apie tai, kad vaikelis staiga nustoja vaikščioti, o ir sėdėti pats nebegali. Esu įsitikinus, kad sveika, natūrali mityba, šviežios sultys, vaisių daržovių kokteiliai, mityba, sudaryta augalinės kilmės maisto pagrindu, neabejotinai daro įtaką mūsų ligoniukės sveikatai. Šiemet jai sueis keturiolika ir mes labai džiaugiamės, kad mergaitei dar neprireikė jokių stuburo operacijų, ji noriai vaikšto, sėdi, o ir priepuoliai, nors ir nedingo, bet visgi jie nedažnėja ir nestiprėja.

Fragmentiškas požiūris į maistingas medžiagas stabdo gilesnį pažinimą

Viena vertus, susidomėjimas sveika gyvensena populiarėja ir plinta, ir tai natūralu, esant tokioms informacinėms technologijoms, kokios egzistuoja dabar. Kita vertus, ar tas susidomėjimas yra tikras, nuoseklus, kryptingas ir kompleksiškas, ar tik fragmentiškas, sąlygotas komercijos, mados, reklamos.

Visgi labiausiai turbūt paplitęs vadinamasis fragmentiškas požiūris, kai vertinant maistą daugiau dėmesio skiriama sudėtinėms dalims, o ne visumai. Būtent tokiam požiūriui būdingas tam tikrų maistingųjų medžiagų pranašumų liaupsinimas – toks metodas ir naudojamas reklaminiuose triukuose. Jei mąstoma fragmentiškai, tai, pvz., žmogus, susirūpinęs dėl pernelyg mažo kalcio kiekio savo organizme, puls ieškoti daug kalcio turinčių maisto produktų. Tačiau jam vargu ar ateis į galvą pasidomėti, koks maistas verčia jo organizmą netekti kalcio ar trukdo jį pasisavinti.

Taip pat tas žmogus neims ieškot gyvensenos veiksnių, sąlygojančių kalcio netekimą, nei tų, kurie skatina jo pasisavinimą. Užuot taip daręs, jis ima vartoti kalcio papildus. Mažai tikėtina, kad ims domėtis galimais neigiamais padariniais, kuriuos galbūt sukels per didelio kalcio kiekio suvartojimas. Jis taip pat nepradės gilintis, kokia kalcio forma jam geriau tinka. O svarbiausia yra turbūt tai, kad apskritai nesusipras suabejoti tuo, kas teigiama apie grynąsias maistines medžiagas.

O gamtoje kalcis (kaip ir visos kitos maistinės medžiagos) yra labai tiksliai „supakuotos“ augaliniame maiste. Kalcį supa šimtai ar net tūkstančiai mikroelementų, kurie skirti vartoti kartu su juo. Traukdami ir grynindami vieną ar kelias maistines medžiagas, šalindami jas iš aplinkos, kuriai natūraliai jos priklausė, mes negalime pagerinti pirmapradžio gamtos plano ir sulaukti teigiamo rezultato.

Visas gyvenimas - vienas didelis pomėgis

Sveika mityba - tai tik dalis, nors ir viena svarbiausių,  veiksnių, kurie lemia sveiką gyvenimo būdą. Esminiams sveikatos elementams priskiriami – švarus, grynas oras, tyras vanduo, geras miegas, poilsis, atsipalaidavimas, veikla, emocinė pusiausvyra, saulės šviesa, ramybė, harmonija, tyla, apmąstymai, malda, meditacija, bendravimas, visuomeniškumas, pripažinimas, pramogos, humoro jausmas, džiaugsmas, įkvėpimas, motyvacija, tikslo buvimas, savitvarda, estetinių poreikių tenkinimas, pasitikėjimas savimi, įvairūs menai ir t. t. Natūralu, kad keičiantis gyvenimo būdui, keičiasi žmogaus kasdienybė, požiūris, aplinkos vertinimas, prioritetai, pomėgiai ir pan. Kai stengiesi gyventi kuo natūraliau, kuo didesnėje darnoje su Kūrėju, su gamta ir su savimi pačiu, kuo mažiau kenkti aplinkai, daugiau stebėti ir stebėtis, matyti, girdėti, nei vartoti, vieną dieną supranti, kad visa tavo kasdienybė, visas gyvenimas tampa vienu

dideliu pomėgiu. Pomėgiu stebėti, klausytis, mokytis, judėti, tylėti, džiaugtis, šokti, dainuoti, bendrauti, ieškoti, rasti, duoti...

www.sveikuoliai.lt