Naujienos iš medikų bendruomenės prasidėjo keliose nacionalinėse ir regioninėse informacijos priemonėse pranešimais, jog į užsienį emigravusius medikus keičia svetimšaliai. Atidžiai peržvelgęs straipsnio turinį ir esmę, iš karto pradedi abejoti skelbiamo antraštės ir turinio atitikimu. Vienoje ligoninėje vienas besistažuojantis užsienietis iš Gruzijos gal ir svajotų dirbti Lietuvoje, kitoje ligoninėje dirba vienas užsienietis iš Ukrainos. Tokie straipsniai pagal užsakovo dūdelę dažniausiai yra rengiami viešųjų ryšių agentūrų ir jų tikslas yra ne iškelti egzistuojančią problemą, bet pareklamuoti kitus straipsnyje šmėžuojančius asmenis.

Dar mažiau abejonių, kaip atsiranda tokie straipsniai, nelieka perskaičius “15 min.” paskelbtą medžiagą apie įsišaknijusią žiniasklaidos priemonių korupciją ir užsakomuosius straipsnius. Gal ir galima suprasti žiniasklaidos priemonių norą išgyventi sunkmečio sąlygomis, todėl jos yra pasirengusios skelbti bet kokį jiems brukamą šlamštą. Tačiau taip besielgdamos jos lygiai taip pat ateityje turės skaitytis ir su pasekmėmis. Žiniasklaidos masiškai skelbiami užpirkti straipsniai slopina realius tiek visuomenėje, tiek gydytojų bendruomenėje vykstančius procesus. Kuo tie procesai vyks lėčiau, tuo didesnė tikimybė, jog žiniasklaidos priemonės bus vis labiau priklausomos nuo straipsnių užsakovų, o ne nuo skaitytojų, kurie galų gale vienaip ir kitaip nulems informacijos priemonių likimą.

Nacionalinės grėsmės neįžvelgė

Paskelbus “pavojų” apie galimą svetimšalių gydytojų invaziją, neilgai trukus pasirodė Lietuvos gydytojų sąjungos pranešimas, kad jokios nacionalinės grėsmės nėra. “Pasak Gydytojų sąjungos, tikimybė, kad Lietuvoje darbo prašytų medikai iš užsienio, nedidelė. Anot sąjungos prezidento profesoriaus Liutauro Labanausko, Lietuva medikams negali pasiūlyti nei stabilaus atlygio, nei socialinių garantijų, nei saugios darbo aplinkos. Be to, sąjunga sako nematanti realių pokyčių, skatinančių vietinius specialistus pasilikti šalyje, todėl po penkerių ar dešimties metų prognozuoja dar realesnį gydytojų trūkumą Lietuvoje” (LRT informacija).

Vėlesni spaudos pranešimai tik patvirtino šią Lietuvos gydytojų sąjungos nuostatą. Tiesa, prieš tai ministerija paskelbė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu už Europos Sąjungos lėšas atliko medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio pilotinės „dienos fotografijos“ analizę. „Atliktas tyrimas leidžia nustatyti išvykusių į kitas šalis sveikatos priežiūros specialistų skaičių. Per 6 nuo įstojimo į ES metus (nuo 2004 m. gegužės mėn. iki 2010 m. spalio mėn.) iš Lietuvos išvyko apie 3 proc. medicinos specialistų. Metodiškai laikoma, kad saugus gydytojų migracijos lygis, nedarantis įtakos sveikatos sistemos veiklai – ne daugiau kaip 3 proc. visų turinčių licenciją gydytojų išvykimų per 1 metus.” (SAM pranešimas).

Taigi metų viduryje Sveikatos apsaugos ministerija jokių nerimo ženklų dėl gydytojų emigracijos neparodė, tačiau po kelių mėnesių iš ministro R. Šukio lūpų jau skriejo pirmieji nerimo signalai. Susirūpinta buvo tik tada, kai pritrūko 10 milijonų litų sumos jaunųjų gydytojų rengimui finansuoti. Vėliau ši suma sumažėjo iki 5 milijonų.

R. Šukys pareiškė: „Atliktos studijos parodė, kad šiais metais šis skaičius jau viršijo 3 proc. ir tai verčia sunerimti. Dėl to šiemet nemažai diskutavome su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais, be to, tikimės supratimo ir iš Finansų ministerijos. Būtina kartu imtis priemonių, kad medicinos absolventams būtų užtikrintas šimtaprocentinis rezidentūros finansavimas“.

Kodėl emigruoja gydytojai?

Į šį klausimą bene geriausiai atsako vasario mėnesį skelbta publikacija itin taikliu ir problemos esmę atspindinčiu pavadinimu - „Emigruojantys gydytojai – nevykusios medicinos sistemos aukos“ (valstietis.lt). Šiame pavadinime taip pat glūdi ir keliamos problemos atsakymas: norint sustabdyti gydytojų emigraciją, reikia keisti sistemą.

Sprendimas emigruoti nė vienam gydytojui negimsta staiga ir per naktį, nes nė vienam iš jų Lietuvoje netrūko duonos. Sprendimas palikti gimtąją žemę yra sudėtingas, į žmogaus sąmonę palaipsniui besiskverbiantis procesas, susidūrus su didelėmis sistemos ydomis. Nėra pasaulyje sveikatos apsaugos sistemų, kurios neturėtų ydų. Tokių sistemų ir tokių valstybių nėra. Tačiau Europos Sąjungoje tikrai yra labai mažai sveikatos apsaugos sistemų, kuriose būtų toks didelis atotrūkis tarp to, kas deklaruojama, ir to, kas daroma. Yra labai mažai sistemų, kur rodoma tokia didelė nepagarba gydytojo profesijai iš valstybės institucijų, o gydytojo vardas visuomenėje jau seniai nesiejamas su orumu, garbe ir pagarba.

Net ir ne tai yra svarbiausia emigracijos priežastis. Viskas gyvenime keičiasi, ir ypač jauni žmonės tuo tiki ir to tikisi. Didžiausias nusivylimas laukia tada, kai suvoki, jog tam, kad įvyktų bent pradinis pokytis, gali neužtekti net kelių dešimtmečių. Tada ir kylas noras bėgti iš šio skęstančio laivo. Panašiai kaip akcijų biržose, nuotaikos ir finansinių rodiklių prognozės labiau priklauso ne nuo esamos, bet nuo prognozuotinos padėties. Būtent šiuo fenomenu galima paaiškinti gydytojų, ypač jaunųjų gydytojų norą emigruoti.

Profesinio pasitenkinimo nebuvimas tampa viena pagrindinių emigracijos priežasčių pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse. Tai yra pasaulinė tendencija, todėl bandymas apeliuoti į nacionalinius jausmus ir mėginimas priversti visus gyventi drauge pagal iš viršaus nuleistą tvarkelę vargu ar duos teigiamų rezultatų. Reikia keisti ir plėsti suvokimą apie egzistuojančių problemų priežastis, o jas išsiaiškinus imtis realių, o ne pseudoveiksmų.

Mažas atlyginimas kompensuojamas pakišais

Nuo pat nepriklausomybės pradžios kalbama apie tai, kad gydytojai uždirba mažai. Tuo neabejoja niekas. Tiek politikai, tiek ministerijos pareigūnai, kurie teigia suprantantys problemą, tik negalį gydytojams algų padidinti dėl lėšų stokos. Jei turėtų, tai atseit padidintų. Supranta tai ir visuomenė, nes jei nesuprastų, tai nebandytų pakišais kompensuoti susidariusių žirklių tarp esamo ir įsivaizduotino gydytojų atlyginimo. Gydytojai ne tik supranta, bet ir tokį skirtumo kompensavimą priima kaip natūralų ir gyvenimo išbandytą būdą.

Dėl šių priežasčių visi iki šiol bandymai bent kiek pakeisti situaciją iki šiol buvo labiau panašūs į kompresus numirėliui. Kita vertus, visi suvokia ir sutinka, kad tai yra rimta problema, kurios iki šiol niekaip nepavyko pajudinti iš mirties taško. Todėl prieš bandant suieškoti galimą receptą, reiktų gerai suvokti, kodėl iki šiol nepavyko bent kiek paklibinti šio klausimo. Neužteko noro? Nebuvo pastangų? Nebuvo valios ir ryžto? Turbūt visų šių dalykų buvo pakankamai.

Tačiau ar buvo aiški vizija, supratimas ir žinojimas, kas turi būti padaryti ir ką norima padaryti? Norint pažvelgti giliai visų pirma reikia atsakyti į kitą klausimą – ar egzistuojantis paslaugų teikimo modelis, egzistuojančios struktūros ir paslaugų teikimo būdai gali laiduoti gerą ir šiuolaikinį atlyginimą gydytojui?

Ką rodo aritmetika

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje dirba 12 tūkst. gydytojų. Vidutinis gydytojo atlyginimas 2011 metais buvo apie 3 800 litų. Tam, kad įstaiga išmokėtų tokį atlyginimą, ji dar turi sumokėti apie 1 200 litų mokesčių. Vadinasi, viena gydytojo darbo vieta valstybei kainuoja 5 tūkst. litų. Dauginame 12 tūkst. gydytojų iš 5 tūkst. litų. 60 milijonų litų mėnesiui, o per metus - 720 milijonų.

Reklama

Slaugytojų Lietuvoje yra 26 tūkst. Viena slaugytojos darbo vieta vidutiniškai valstybei kainuoja 2,5 tūkst. litų mėnesiui. Mėnesiui slaugytojų darbo vietų išlaikymas kainuoja 65 milijonus litų, metams – 780 milijonų litų. Dar apie 24 milijonus išleidžiama jaunųjų gydytojų darbo vietoms ir apie 14 milijonų - vyriausiųjų gydytojų atlyginimui.

Sudėję gydytojų, slaugytojų, jaunųjų gydytojų ir vyriausiųjų gydytojų darbo vietų išlaidas gauname 1 milijardo 538 milijonų litų sumą, ir tai sudaro 38 proc. viso sveikatos apsaugos biudžeto (4 milijardai).

Kokios algos norėtų ir kokią algą turėtų mokėti gydytojui save gerbianti valstybė? Daugumoje Vakarų Europos valstybių gydytojai uždirba keturis kartus didesnį atlyginimą nei šalies vidurkis. Lietuvos vidurkis yra apie 2 tūkst. litų – valstybei tai kainuoja 3 tūkst. litų. Jei darytume prielaidą, kad vidutinė gydytojo alga turėtų būti apie 8 tūkst. litų, tai valstybei kainuotų apie 11 tūkst. litų.

Kaip jau rašėme, šiuo metu vidutinė gydytojo darbo vieta valstybei kainuoja 5 tūkst. litų, vadinasi, reikėtų rasti dar 6 tūkst. litų. Valstybei per metus tai kainuotų 864 milijonus litų, arba 22 proc. esamo sveikatos apsaugos biudžeto.

Darykime teorinę prielaidą, kad Vyriausybė priėmė utopinį sprendimą padidinti sveikatos apsaugos biudžetą tiek, kad ji galėtų gydytojams mokėti 8 tūkst. litų algą. Keliant algas gydytojams neišvengiamai reikėtų didinti ir slaugytojų algas – tarkime, pusantro karto – tam reikėtų dar 390 milijonų litų. Tai tuomet norint išlaikyti tas pačias proporcijas, bendras sveikatos apsaugos biudžetas turėtų būti 7,3 milijardo litų.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas yra 80 milijardų litų. Jei sveikatos apsaugos bendras biudžetas būtų 7,3 milijardo litų, tai sudarytų apie 7,5 proc. - šiek tiek daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Jungtinėje Karalystėje skiriama 8 proc. BVP, Vokietijoje ir Prancūzijoje - 10 proc., Ispanijoje - 8 proc. Taigi 7,5 proc. būtų normalus ir šiuolaikinį valstybės modelį atitinkantis skaičius.

Kaip pasiekti 7,5 proc. biudžetą?