Pareiga mokėti "Sodros" bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas neprieštarauja Konstucijai

Konstitucinis  Teismas,  išnagrinėjęs  dviejų  Seimo   narių grupių prašymus,  priėmė nutarimą, kuriuo pripažino,  kad Valstybinio  socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal   kurią valstybiniu  socialiniu draudimu privalomai draudžiami   asmenys, gaunantys  pajamas  pagal autorines sutartis arba iš  sporto   ar atlikėjo  veiklos, taip pat nuostata, pagal kurią   savarankiškai dirbantys  asmenys privalomai draudžiami motinystės, tėvystės  ir motinystės    (tėvystės)    išmokoms   gauti,   neprieštaravo Konstitucijai.

Neprieštaravusiu Konstitucijai taip pat pripažintas Ligos ir motinystės  socialinio draudimo įstatymo pakeitimas, kuriuo  buvo sumažinti  nuo  2010 m. liepos 1 d. naujai  skiriamų   motinystės (tėvystės)  pašalpų dydžiai (kol vaikui sueis vieni metai -   nuo 100 iki 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai - nuo 85  iki 75   procentų   pašalpos  gavėjo   kompensuojamojo     uždarbio). Konstitucinio  Teismo  vertinimu,  įstatymų  leidėjas,   nustatęs pakankamą laikotarpį nuo šio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo  iki jo taikymo pradžios, nenukrypo nuo konstitucinių reikalavimų.

Konstitucinis  Teismas šiame nutarime vertino ir   Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Jis pripažino, kad šio įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų,  įskaitant autorius,  sportininkus,  atlikėjus, pareiga mokėti   pr ivalomojo sveikatos   draudimo   įmokas,  neprieštarauja     Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, įstatymų leidėjui  pasirinkus visuomenės  solidarumu grindžiamą privalomąjį sveikatos  draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, prievolė mokėti  šio draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri   pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.

Kitaip  Konstitucinis  Teismas įvertino Sveikatos   draudimo įstatymo nuostatą, pagal kurią kai kuriems asmenims  privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3  mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo   sveikatos draudimo  įmokos  arba  jie patys jas mokėjo, arba tik  nuo   tos dienos,  kai  šie  asmenys sumoka 3 minimaliųjų  mėnesinių   algų dydžio   įmoką.   Ši   nuostata   pripažinta     prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas asmenų  lygybės įstatymui  principas,  nes  kitų asmenų  privalomasis   sveikatos draudimas  įsigalioja nuo tos pačios dienos, kurią už juos   buvo pradėtos  mokėti šio draudimo įmokos arba jie patys pradėjo   jas mokėti.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas atskleidė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės  rūpintis žmonių  sveikata  ir užtikrinti medicinos pagalbą bei   paslaugas žmogui  susirgus,  taip  pat konstitucinės  nemokamos   medicinos pagalbos  piliečiams  valstybinėse gydymo  įstaigose   garantijos turinį.

Konstitucinis  Teismas  konstatavo,  kad,  vykdydama    savo konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata, valstybė  privalo užtikrinti kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik  medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus,   įskaitant nemokamą   medicinos  pagalbą  piliečiams  valstybinėse    gydymo įstaigose,   bet  ir  kitas  asmens  bei  visuomenės    sveikatos priežiūros  paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą   (kaip antai   farmacinę),  būtiną  tam,  kad  būtų  galima     realiai, veiksmingai  įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo   geresnę sveikatą.

Konstitucijos  53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta   nemokamos medicinos  pagalbos  piliečiams  valstybinėse  gydymo   įstaigose garantija įpareigoja valstybę užtikrinti jai įgyvendinti  būtinas sąlygas,  t.  y. ne tik sukurti reikiamą  valstybinių   sveikatos priežiūros  įstaigų  tinklą, bet ir iš valstybės  biudžeto   lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas.

Valstybinėse   gydymo   įstaigose   piliečiams     teikiamos nemokamos,  iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos,   medicinos pagalbos  apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas, įvertinęs,  be kita   ko,   valstybės  finansines  galimybes   ir     paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo,  protingumo, asmenų lygiateisiškumo, kitų  konstitucinių principų. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės  garantijos  esmės  - nemokama  medicinos   pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi,  kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė gali  prisiimti ir  didesnius  finansinius  įsipareigojimus,  tačiau    valstybės biudžetui  negali  būti užkrauta valstybės finansinių   galimybių neatitinkanti  našta,  dėl kurios valstybė negalėtų   įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.

Siekis  užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai  būtinos medicinos  pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais  atvejais, kai  tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku  ir kokybiškai  suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali  būti teikiama  ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti   pajėgiose sveikatos  priežiūros įstaigose, kurių patiriamos šios   pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Vykdydama  konstitucinę  funkciją rūpintis žmonių   sveikata valstybė  turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos   nemokamos medicinos  pagalbos,  bet ir kitų sveikatos priežiūros   paslaugų finansavimą.  Vadinasi,  jeigu sveikatos priežiūrai negali   būti skiriama  tiek  valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina   pakankamam sveikatos   priežiūros   paslaugų,  kurių  neapima     piliečiams garantuota  nemokama medicinos pagalba, prieinamumui  užtikrinti, įstatymų  leidėjas ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir   kitą visuomenės   solidarumu  grindžiamą  būdą  sukaupti     reikiamas viešąsias  lėšas;  jis gali pasirinkti ir privalomąjį   sveikatos draudimą.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės  pareiga užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų  asmens sveikatos   priežiūros  paslaugų  finansavimo  naštą.    Teisiniu reguliavimu  turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam   asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie  jos  priežiūros  finansavimo,  atsakingai  ir   racionaliai naudotis   sveikatos  priežiūros  paslaugomis.  Taigi    įstatymų leidėjas  turi  įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam   tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo  šaltinių,  kaip  antai iš  savanoriškojo   sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.

Įstatymų   leidėjui   pasirinkus   sveikatos      priežiūros finansavimo  modelį, grindžiamą privalomuoju sveikatos  draudimu, šio  draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos   apdraustų asmenų  sveikatos  priežiūros paslaugos, kurių neapima   nemokama medicinos pagalba. Už paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu  neapdraustiems  (neapsidraudusiems) asmenims,  iš   šio draudimo lėšų negali būti apmokama.

Įstatymų   leidėjas,   pasirinkęs  privalomąjį     sveikatos draudimą,  turi  pareigą  nustatyti  tokį  sveikatos   priežiūros paslaugų  finansavimo šio draudimo lėšomis teisinį   reguliavimą, kuriuo  būtų  sudarytos  prielaidos  valstybei  šį    finansavimą planuoti  ir  lėšas sveikatos priežiūros  įstaigoms   paskirstyti taip,  kad,  nepaneigiant  valstybės priedermės  remti   privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines  pastangas ir   iniciatyvą,   sąžiningos  sveikatos   priežiūros     įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės  pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų  užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros  paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip  pat  nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos   priežiūros įstaigų tinklo veikimas.

Taigi,  saistomas  pareigos  užtikrinti  racionalų    ribotų privalomojo   sveikatos  draudimo  lėšų  paskirstymą    sveikatos priežiūros  paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų   leidėjas gali  nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir  apribojimus, taip pat tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos  būtų skiriamos   tik  tų  sveikatos  priežiūros  įstaigų    teikiamoms paslaugoms  apmokėti,  kurios su valstybės įgaliota   institucija būtų  sudariusios sutartį dėl iš privalomojo sveikatos   draudimo lėšų  finansuojamų  paslaugų  teikimo. Tokių  sutarčių   sudarymo tvarka  turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto   žinomais nediskriminaciniais   kriterijais,   kuriais  nebūtų     paneigta sąžiningos  konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje  įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.

vlmedicina.lt