100 metų nuo insulino atradimo: daugėjant sergančių diabetu, tobulėja ir gydymas

Lietuvoje sergančių cukriniu diabetu yra daugiau nei 110 tūkst. Gydytojų teigimu, dar tiek pat gyventojų gali ir nežinoti apie savo ligą. Šiemet minimos 100-osios insulino atradimo metinės. Per šį laiką diabeto gydymas gerokai patobulėjo, žmonės su šia liga gali gyventi visavertį gyvenimą – tai nebėra mirties nuosprendis, kaip būdavo anuomet. Sergančiųjų daugėja, bet ir inovacijos šios ligos gydymo procese neatsilieka. Apie tai, kur esame šiandien, kalbamės su Lietuvos endokrinologų draugijos prezidente, LSMU MA Endokrinologijos klinikos gydytoja endokrinologe, profesore Birute Žilaitiene.

Reklama

Šiemet minime 100-ąsias insulino atradimo metines. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kur esame šiandien bei kur einame?

Insulino paieška prasidėjo dar XIX a. pabaigoje, kai mokslininkai suprato, kad organas kasa atsakinga už nežinomą hormoną, reguliuojantį cukraus kiekį kraujuje, ir jeigu pavyzdžiui šuniui ją pašalinsi – jis susirgs diabetu. Vėliau bandymai vyko ir su žmonėmis. Cukriniu diabetu sergantiems pacientams buvo pabandyta sušvirkšti insuliną, išgautą iš veršelio kasos – rezultatai buvo teigiami. Lygiai prieš šimtą metų, 1921 m., mokslininkams Frederick Banting, Charles Best su John Macleod ir James Collip pavyko sėkmingai išgauti insuliną iš gyvūnų ir nustatyti teigiamą jo poveikį žmonėms, sergantiems diabetu. Masinė insulino gamyba prasidėjo 1923 m. – tais pačiais metais mokslininkai sulaukė ir Nobelio premijos už savo atradimą. Taigi nuo iš kiaulių ir jaučių kasos išskiriamo, nepatogaus naudoti insulino atėjome iki šiuolaikinių insulino analogų, patogių injektorių bei insulino pompų. Šiuo metu pacientus gydome minėtais insulino analogais – tai šiuolaikinė insulino preparatų grupė, sukurta žmogaus insulino baltyme pakeitus vieną iš trijų amino rūgščių. Insulino analogų veikimas tapo panašesnis į sveikų žmonių insulino veikimą, sumažėjo hipoglikemijų rizika, atsirado galimybė taikyti lankstesnį gydymo režimą. Cukrinis diabetas, priklausomai nuo jo tipo, taip pat gali būti gydomas ir kitais antidiabetiniais vaistais.

Ne visais atvejais diabetu sergantiems žmonėms yra būtinas gydymas insulinu. Kada reikia insulino, kuomet būtinos tabletės, o kada pakanka ir gyvenimo būdo pokyčių?

Gydymas insulinu gali būti skiriamas sergantiems tiek 1 tipo, tiek 2 tipo diabetu. Pirmuoju atveju jis yra būtinas, nes paciento kasa visiškai nustoja gaminti insuliną, kuris yra svarbus maisto įsisavinimui, energijai ir gyvybei. Dažniausia 1 tipo cukrinio diabeto priežastis – autoimuninis procesas, nukreiptas prieš kasos beta ląsteles, gaminančias insuliną. 2 tipo diabetu įprastai susergama vyresniame amžiuje, ligos priežastys siejamos su genetiniais pakitimais, lemiančiais atsparumą insulinui.

Tačiau ne mažiau svarbūs veiksniai, didinantys 2 tipo cukrinio diabeto išsivystymo riziką yra mažas fizinis aktyvumas ir netinkami mitybos, gyvenimo įpročiai. Organizmo ląstelės tampa atsparios insulino poveikiui arba kasa jau nepagamina tiek insulino, kad patenkintų organizmo poreikius. 2 tipo diabetas iš pradžių gydomas geriamais vaistais, ligai progresuojant ir nepavykstant pasiekti geros glikemijos kontrolės tabletėmis, prireikia leidžiamų vaistų bei insulino injekcijų. Kiekvienam pacientui tinkamą insulino dozę parenka gydytojas, atsižvelgdamas į bendrą jo sveikatos būklę, glikemiją ir hipoglikemijos pavojų. Tinkamai vartojant gydytojo paskirtus vaistus ir skiriant daug dėmesio subalansuotai mitybai bei fiziniam aktyvumui, dažniausiai pavyksta sėkmingai kontroliuoti diabetą, išvengti galimų komplikacijų bei sulėtinti ligos eigą. Deja, vis dar pasitaiko, kai, net išgirdę diabeto diagnozę, žmonės nesuvokia realios grėsmės ir nekeičia savo gyvensenos.

Diabetu susirgę žmonės dažnai ypatingai baiminasi insulino. Kaip manote, kodėl vyrauja toks nusistatymas?

Pacientams dažnai tenka kartoti, kad insulinas yra ne nuosprendis, o gyvybes gelbstintis vaistas. Tai ypač svarbu sergant 1 tipo diabetu, kuomet būtent dėl insulino šie žmonės ne tik išgyvena, bet ir gali gyventi visavertį gyvenimą – kurti šeimas, siekti karjeros. Sergantiesiems 2 tipo diabetu insulinas taip pat yra vienas iš svarbių gydymo etapų. Išgirdus 2 tipo diabeto diagnozę dar nereiškia, kad visą likusį gyvenimą teks leistis insulino injekcijas, nes išties gerų rezultatų duoda subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, gydymas geriamais ir leidžiamais ne insulino tipo vaistais. Tačiau būtina nepamiršti, kad diabetas yra progresuojanti liga, tad ilgainiui gali būti keičiami paskirti vaistai ar didinamos jų dozės.

Kitas aspektas – žinia, kad reikės vartoti injekcinius vaistus, o ypač insuliną, pacientams sukelia daug klausimų. Jie baiminasi dėl to, ar pavyks patiems teisingai susileisti vaistus, kaip tai daryti paskirtu grafiku, teisingai dozuoti, ar injekcijos bus skausmingos, ar jos gali sukelti įvairių komplikacijų. Nereikia dėl to nerimauti, nes su šiuolaikinių technologijų pagalba insulino vartojimas tapo patogus, adatos yra labai plonos – vos 4 mm, 6 mm arba 8 mm ilgio, todėl ir dūris yra beveik nejuntamas. Apie tai, kokio ilgio adata pacientui yra tinkamiausia, paaiškinti gali gydytojas endokrinologas ar slaugytojas diabetologas.

Kaip apibūdintumėte specialistų vaidmenį ir svarbą kasdien su diabetu kovojančių žmonių gyvenime?

Diagnozavus diabetą, gyvenimas juo susirgusiems iš tiesų apsiverčia aukštyn kojomis, tačiau dauguma pacientų yra motyvuoti gyventi kuo sveikiau ir pilnavertiškiau, mokosi sveikos mitybos principų, stengiasi būti fiziškai aktyviais, tvarkingai vartoti vaistus ar leistis injekcijas. Pats pacientas turi domėtis savo liga bei gydymo galimybėmis – nuo to gyvenimo kokybė bus tik geresnė. Pavyzdžiui, dažnai sergantiesiems 2 tipo diabetu gydymas insulinu yra atidėliojamas baiminantis, kad pačiam žmogui neužteks žinių, bus sudėtinga pačiam atlikti injekcijas, pasirinkti tinkamą insulino dozę ir panašiai. Dėl atidėliojimo cukraus kiekio kraujyje kontrolė blogėja ir gali vystytis diabeto komplikacijos: inkstų, akių, nervų sistemos, širdies, smegenų ir kojų kraujagyslių pažeidimai, lytinės funkcijos sutrikimai bei depresija. Tačiau tam ir yra specialistai, galintys parinkti konkrečiam žmogui tinkamą insuliną, diabeto mokytojai – padėti išmokti tinkamai jį naudoti. Svarbu pasinaudoti šiomis galimybėmis. Diabetu sergantį žmogų supa visa komanda – endokrinologai, slaugytojai diabetologai, šeimos gydytojai ir diabeto mokytojai. Tereikia jais pasikliauti ir dirbti išvien, dėl savęs, dėl savo artimųjų.

Negana to, sergant diabetu be gliukozės reikia stebėti ir daugelį kitų rodiklių. Nuolatos reikia matuotis kraujospūdį, svertis, išsitirti kraujo riebalų kiekį, šlapimą dėl inkstų funkcijos, pasitikrinti akių dugną, dantų ir burnos ertmės būklę, rūpintis pėdomis bei nuolat apžiūrėti odos būklę injekcijų vietoje. Sergantysis negali būti paliktas vienas – tam ir reikalinga specialistų komanda, kuri jį palaikytų.