Rezidentūra Anglijoje: „viskas pagal protokolus“(5)
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) anesteziologijos-reanimatologijos rezidentės Raimonda Purlytė ir Liuda Janauskaitė jau aštuntą mėnesį rezidentūrą atlieka Anglijos, Rytų Londono, Queens ligoninėje. Apie naują patirtį svetimoje šalyje jos pasidalijo su „Vakarų Lietuvos medicinos“ skaitytojais.
Kaip atsitiko, kad rezidentūrą atliekate ne Lietuvoje, o Anglijoje?
Raimonda: Dalyvavome konkurse norėdama praplėsti savo akiratį, įgyti naujų žinių, be abejo, patobulinti savo anglų kalbą.
LSMU Anesteziologijos klinikoje vyko konkursas dėl praktikos Jungtinėje Karalystėje. Konkurso metu reikėjo išlaikyti testą anglų kalba bei buvo motyvacinis pokalbis anglų kalba su gydytoju konsultantu, kuris prižiūri Lietuvos rezidentus Anglijoje, Queens ligoninėje. Taip pat buvo pokalbis su šiuo gydytoju telefonu, kad įvertintų anglų kalbos mokėjimą. Išlaikėme kelios merginos ir išvykome į Angliją laimės ieškoti. Taip pat ten jau buvo keturi mūsų klinikos rezidentai iš praeitų metų. Jau keletą metų vyko ši programa Vilniaus medicinos universiteto rezidentams. Tačiau jau nuo 2011 metų – tarpinstitucinio susitarimo tarp LSMU Anesteziologijos klinikos ir Queens universitetinės ligoninės pagrindu tokią progą turi ir mūsų universitetas.
Išvykti į Angliją nėra taip lengva, labai daug biurokratijos. GMC (General Medical Council), kuri kontroliuoja ir registruoja visus gydytojus, pateikia tiek anketų pildyti ir paskiau labai ilgai jas tikrina. Mes užtrukome kone 3-4 mėn. Vėliau paaiškėjo, kad Anglijoje visada viskas labai ilgai ir lėtai vyksta.
Kokia buvo darbo pradžia?
Raimonda: Keletą savaičių buvome stebimos, buvo vertinamos mūsų žinios, vėliau pradėjome dirbti vienos, budėti. Pradžia buvo labai sunki, ypač naktimis. Gydytojų konsultantų naktimis ligoninėje nėra. Naktinis konsultanto darbas labai brangiai kainuoja, o pas mus Lietuvoje jis nėra vertinamas. NHS (National Health Service) tai supranta ir labai taupo.
Taigi naktį tenka priimti labai daug sprendimų. Aišku, jei būna labai sudėtingų situacijų, skambini namie budinčiam konsultantui. Lemtingi sprendimai priimami telefonu.
Liuda: Darbą pradėjau kaip stebėtoja, kol galutinai buvo sutvarkyti įdarbinimo dokumentai, atlikta sveikatos patikra (visi tyrimai ir skiepai buvo atlikti ligoninėje), išeitas instruktažas (Doctors induction).
Pradžia buvo sunki ir įtempta, tačiau tikrieji sunkumai prasidėjo pirmųjų budėjimų metu.
Galiu tik išreikšti padėką savo universitetinės ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos klinikoms, ,,subrandinusioms“ mane Londonui.
Kaip Raimonda ir minėjo, sunkiausia būdavo naktinių budėjimu metu, kai paliekamas vienas rezidentas, kuruojantis 12 lovų turintį Reanimacijos skyrių, o daktaras konsultuoja namuose telefonu.
Kaip priėmė kolegos medikai?
Raimonda: Priėmė visi labai draugiškai. Daug šypsosi, labai rūpestingi, paprašiusi visuomet sulaukdavau pagalbos. Keista buvo, kai tave vadina „brangioji“, „mieloji“ ir pan. (sweetheart, dear, darling, honey...). Lietuvoje taip niekas nebendrauja, nebent su šeima ar artimais draugais. Anglijoje net nuėjęs apžiūrėti ligonio kreipiesi: „Hello sweethear, how are you....“, „I‘m sorry darling, could you...“. Lietuvoje turbūt skundą gautum už tokius žodžius, - šypsosi. - Bet jie taip įpratę bendrauti, dabar jau tie žodiai automatiškai išeina, net nebejaučiu.
Liuda: Kolegos priėmė tikrai draugiškai, su šypsenomis, kas pradžioje buvo labai keista. Dabar suprantu, kad tai tiesiog šios šalies kultūros dalis ir šypsena nebūtinai visada reiškia draugiškumą.
Tokių kaip mes, atvykusių praktikai, nėra daug. Tačiau ligoninėje dirba įvairių pažiūrų, tautybių, religijų žmonės. Didelė jų dalis yra emigrantai, atvykę prieš daug metų iš kitų šalių, pratęsę ir užbaigę studijas Anglijoje, tapę gydytojais konsultantais. Kilti karjeros laiptais čia tikrai turi galimybę, tik reikia to norėti.
Kaip paskirstytas darbas tarp slaugytojų ir gydytojų?
Raimonda: Čia kiekvienas žino savo pareigas ir nesikiša į kito darbuotojo darbą. Turi baigti daug specialių kursų, net ir labai absurdiškų, turbūt yra kursai net EKG lipdukams užklijuoti ant krūtinės. Čia labai daug pagalbinio personalo, kartais net persistengta.
Liuda: Pradėsiu nuo to, kad kiekvienas personalo narys (nuo slaugytojos padėjėjo iki daktaro) žino savo pareigas ir griežtai tik jas vykdo, gerai žino protokolus ir nuo jų nenukrypsta. Darbas yra griežtai paskirstytas.
Ligoninės skyriuose, tokiuose kaip Pulmonologijos, Chirurgijos ir kt., slaugytojų skaičius ir darbo pasiskirstymas atitinka Lietuvos situaciją: viena slaugytoja yra atsakinga už kelias palatas.
Gydytojų, rezidentų ir internų pasiskirstymas įvairus. Naktį budi tik vienas rezidentas ir vienas internas.
Intensyviosios terapijos skyriuje ir poanestetinėje-intensyvaus sekimo palatoje viena slaugytoja yra atsakinga už vieną pacientą. Jos tikrai šiam darbui puikiai paruoštos ir palengvina gydytojo darbą. Per visą parą budi vyresnioji slaugytoja (nurse–in-charge), kuri prižiūri, kad viskas vyktų pagal protokolus.
Kita vertus, daktarų mažai, ypač intensyviosios terapijos srityje. Dieną dirba vienas gydytojas konsultantas ir 1-2 rezidentai. Naktį budi vienas rezidentas, kuris būna atsakingas už 12 (skyriaus) lovų, esančių skyriuje, už naujų ligonių guldymą ir konsultacijas kituose skyriuose. Daktaras konsultantas budi namuose ir konsultuoja telefonu. Konsultantas namuose atsakingas už 4 reanimacijos postus (40 lovų), kurie išsidėstę dviejose ligoninėse, todėl visuomet su juo galima susisiekti būtent tau reikalingu momentu.
Kas labiausiai, lyginant su Lietuva, stebina? Kuo darbo organizavimas skiriasi nuo Lietuvos?
Raimonda: Jau pradedant medicinos studijomis, čia viskas kitaip. Baigus 5 metus studijas prasideda dvejų metų internatūra, po kurių 7 metai rezidentūros (specializacijos). Kiekvienas internas savo internatūrą pradeda kaip darbą (jis jau nebe studentas, o gydytojas). Jie pateikia universitetinėms ligoninėms savo CV su per studijas nuveiktais darbais, geriausiai įvertintieji patenka į geriausias ligonines. Darbo trukmė vienoje ligoninėje įvairi - nuo 3 mėnesių iki metų ar net kelerių metų ir visuomet vyksta rotacijos. Darbo užmokestis taip pat didėja kiekvienais metais, didėjant kompetencijai.
Labiausiai nuo Lietuvos skiriasi tai, kad čia, intensyvios terapijos bei anesteziologijos skyriuje, labai daug slaugytojų (kalbu tik apie savo specialybę). Dažniausiai vienai slaugytojai tenka vienas ligonis. Tai reiškia geresnę ligonio priežiūrą. Mažiausiai tris kartus per dieną yra poilsio (apie pusvalandį) laikas, kurio niekas negali trukdyti. Net jei reikia ligonį pervežti, o slaugytoja „on break“, reikia palaukti, - labai dažnai galima išgirsti sakant „I‘m busy“.
Liuda: Labai daug kas stebino ir nenustoja stebinę iki šios dienos. Kaip minėjau, viskam yra sudaryti protokolai – gydymo taktikoms, vaistų vartojimui, tyrimų paėmimui, procedūroms ir t. t. Yra griežtas protokolų laikymasis. Jei nuo jų nukrypsti ir tuo klausimu atsiranda skundas ar įvyksta komplikacija, ligoninė tavęs nedraudžia. Kitu atveju daktaras yra saugus.
Kiekviena ligoninė turi vadinamąsias DNAR formas (Do-Not-Attempt-Resuscitation), t. y., aptarus su artimaisiais, esant nepagydomai ligai, ligonis, ištiktas klinikinės mirties, nėra gaivinamas. Taip pat yra apsvarstomas sprendimas, ar toks ligonis yra tinkamas stacionariam gydymui reanimacijos skyriuje. Tai nusprendžia budintis intensyviosios terapijos gydytojas. Ir jei nusprendžiama, jog indikacijų nėra ir reanimacinis gydymas efekto neduos, ligonis tiesiog stacionarizuojamas į terapinį skyrių ir jam taikomas paliatyvusis gydymas. Taip pat gali būti tiesiog nutraukiamas arba limituojamas gydymas. Tai dažnai teko stebėti taip pat reanimacijos skyriuose. To Lietuvoje nepamatysi. Kita vertus, teko pamatyti šios taktikos pliusus ir minusus.
O dėl anesteziologijos, lygindama Kauno klinikų Anesteziologijos kliniką su šia ligonine, skirtumų nemačiau. Mes nuo jų niekuo neatsiliekame, o dauguma atvejų dirbame geriau. Pirmomis dienomis daugelis daktarų klausdavo: „Ar taikote šią metodiką?“, „Ar naudojate propofolį..“ ir panašiai. Mano atsakymas būdavo: „Taip“. Ir tai juos stebindavo. Kai kurie pasižiūrėdavo, nusišypsodavo ir nieko nesakydavo. Supranti, jog netiki tavimi.
Intensyviosios terapijos srityje turime kur pasistiebti, bet žiniomis ir gydymo įgūdžiais tikrai neatsiliekame. O tai tikrai džiugina!
Jau dirbate antri metai – kaip jaučiatės šiandien, gal nebėra taip sunku kaip pirmomis dienomis?
Raimonda: Be abejo, dabar, po aštuonių mėnesių, lengviau nei pradžioje, tiesiog artimiau susipažinau su sistema. Yra toks labai angliškas posakis „Don‘t worry be happy“, pradedu jį suprasti, - šypsosi.
Liuda: Metų praktika eina link pabaigos, tačiau pasakyti, kad yra lengviau, negaliu. Kalbos, bendravimo, ligoninės politikos ir sistemos suvokimo prasme yra lengviau, tačiau tiek mokslo, tiek darbo intensyvumas tikrai didelis. Lietuvoje tikrai turėjau daugiau laiko studijoms. Čia net vietiniai rezidentai ima atostogas, kad galėtų pasiruošti egzaminams ar įskaitoms.
Kaip galite palyginti rezidento, dirbančio Lietuvoje ir Anglijoje, materialinę padėtį? Ar Anglijoje būstas rezidentams mokamas?
Raimonda: Na, ne veltui tiek daug svetimšalių Anglijoje. Atlyginimai tikrai labai geri ir kiekvienais metais didėja, didėjant kompetencijai. Atlyginimas fiksuotas, nustatytos griežtos darbo valandas, jei reikia, paprašo padirbėti ilgiau, už kiekvieną papildomą valandą mokama. Būstas mokamas ir jis tikrai čia nepigus. Dažnai keisdami darbo vietą rezidentai keičia ir gyvenamąjį būstą, Londonas labai didelis ir kelionė iš namų į darbą gali užtrunkti ne vieną valandą.
Liuda: Materialinė padėtis yra keturis kartus geresnė. Būstą turėjau susirasti pati, jeigu yra noras, ligoninė gali tave apgyvendinti jai priklausančiame bute, tačiau nuomą ir mokesčius turi susimokėti pats.
Ar planuojate baigusi rezidentūrą emigruoti? Kodėl?
Raimonda: Šiuo metu labai laukiu, kol grįšiu atgal į Lietuvą, ir tikrai nenorėčiau emigruoti, tačiau neatmetu galimybės, kad gali tekti.
Liuda: Tikrai žadu dirbti Lietuvoje! Viskas priklauso nuo žmogaus tikėjimo. Ką siūlo Lietuva, man užtenka. Ne piniguose laimė! Yra parašyta: „Išlieka tikėjimas, viltis ir meilė“, o meilę Lietuvai aš turiu.
Kalbino Genovaitė Privedienė
Susiję straipsniai
