Cukrinis diabetas (CD) – polietiologinis metabolinis sutrikimas, pasireiškiantis lėtine hiperglikemija bei angliavandenių, baltymų, riebalų apykaitos sutrikimu, nulemtu insulino sekrecijos sutrikimo (I tipo CD), arba insulino veikimo sutrikimo (II tipo CD), arba abiejų šių priežasčių.

Insulinas – kasos išskiriamas hormonas, padedantis gliukozei patekti į ląsteles ir mažinantis jos kiekį kraujyje. Autoimuninio I tipo CD metu kraujyje atsiranda antikūnų, naikinančių insuliną gaminančias kasos ląsteles. Polinkis išsivystyti ligai yra nulemtas genetiškai, o ligos pradžią gali išprovokuoti įvairūs išoriniai faktoriai (pavyzdžiui, virusinė infekcija). Dabartinis I tipo cukrinio diabeto gydymas efektyvus, bet gana varginantis: pacientams tenka visą gyvenimą švirkštis insuliną ar naudoti insulino pompą (t.y. mažą prietaisą, kuriuo į poodį nepertraukiamai leidžiamas insulinas). Dabar mokslininkai tiki suradę naują gydymo būdą, iki šiol netaikytą šiai ligai, – imunoterapiją.

Imunoterapija – ligos prevencijos ar gydymo būdas (taikomas esant onkologiniams, alerginiams autoimuniniams susirgimams), kuomet stimuliuojama, aktyvinama arba slopinama, desensibilizuojama žmogaus imuninė sistema.

Profesorius Mark Peakman iš Londono karališkojo koledžo (King's College London) su kolegomis sugalvojo, kaip sustabdyti kasos ląstelių puolimą, vykdomą imuninės sistemos. „Išsiaiškinome, kad tokios imuninės sistemos atakos gali būti nuslopinamos imuninės sistemos ląstelių, vadinamų T-regs (reguliacinių T ląstelių). Žmogus, susirgęs I tipo cukriniu diabetu, neturi pakankamo kiekio šių ląstelių arba jos veikia nepakankamai. Tokiu atveju galėtų pagelbėti imunoterapija. Dabar siekiama išsiaiškinti, ar tai galėtų ir visiškai sustabdyti ląstelių naikinimą.“, – komentavo mokslininkai.

Reklama

Studijoje dalyvavo 27 žmonės, kuriems per pastarąsias 100 dienų buvo diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas. Dalyviai buvo atsitiktinai suskirstyti į 3 grupes: placebo; gavusiųjų imunoterapiją kas 4 savaites; gavusiųjų imunoterapiją kas 2 savaites. Taip pat jiems buvo atliekamas kartotinis C-peptido tyrimas. C-peptido ir insulino išskiriama po lygiai, tačiau C-peptidas ilgiau išlieka kraujyje nesuskilęs ir yra tinkamas liekamajai kasos funkcijai įvertinti. Esant I tipo diabetui, hipoglikemijai, vartojant insuliną, po kasos operacijos C-peptido kiekis būna sumažėjęs.

Tyrimo rezultatai buvo tokie: dalyvių, gavusių imunoterapiją kas 4 savaites, C-peptido kiekis nesumažėjo; gavusiųjų imunoterapiją kas 2 savaites, C-peptido kiekio sumažėjimas nustatytas tik po 12 mėnesių; gavusiųjų placebą grupėje stebėtas C-peptido kiekio mažėjimas kiekvieno tyrimo metu (po 3, 6, 9 ir 12 mėnesių). Deja, tyrime dalyvavo per mažai žmonių, kad būtų galima paaiškinti šiuos skirtumus. Beje, nors visiems dalyviams ir toliau reikėjo leistis insuliną, pastebėta, kad tik placebo grupėje buvusiems pacientams prireikė didinti jo dozes.

Kol kas lieka neaišku, kokiu intervalu reikėtų taikyti imunoterapiją, norint pasiekti geriausių rezultatų, ir ar ji galėtų būti veiksminga jau seniai diabetu sergantiems pacientams. 2016 metų gruodį žurnale „Diabetologia“ buvo publikuotas straipsnis, kuriame teigiama, jog trečdaliui sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir po dešimties ligos metų yra nustatomas tam tikras C-peptido kiekis (tai reiškia, kad kasos beta ląstelės dar nebūna visiškai sunaikintos), o dviem trečdaliams nustatomi tebevykstančio autoimuninio proceso požymiai. Taigi, imunoterapija teikia vilties visiems sergantiems I tipo cukriniu diabetu – galbūt ateityje tai taps plačiai naudojamu gydymu, skirtinu šiems pacientams.

Reklama