"Stebuklingoji kulka": ateities medicinos įrankis, kuris gydo, o ne žudo

Žmogaus organizmas – paslaptingas ir sudėtingas mechanizmas, kurio veiklai sutrikus, skubama pas medikus. Dar prieš gerą šimtą metų, apie tai, kas vyksta jo viduje, spręsti buvo galima iš pasireiškiančių simptomų ar išsakomų nusiskundimų. Devyniolikto amžiaus pabaigoje buvo padaryta pirmoji plaštakos rentgeno nuotrauka, nuo kurios ir prasidėjo radiologijos mokslo istorija. Apie tai, koks yra gydytojo radiologo darbas, kalbamės su VUL Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro vadove doc. Jūrate Dementavičiene bei Branduolinės medicinos skyriaus vedėju dr. Donatu Vajausku.

Reklama

Radiologija daugeliui žmonių yra ta medicinos sritis, apie kurią žinoma nedaug. Be abejo, ne vienam iš mūsų per gyvenimą sykį ar kitą yra darę rentgeno nuotrauką. Vis tik, kas toji radiologija – šešėlių, paveikslėlių skaitymas ar rimtas mokslas?

„Radiologija, tai toks mokslas, kuris leidžia pažvelgti į žmogaus vidų be pjūvio. Pamatyti vidaus organų ir struktūrų atvaizdus ir juos įvertinti. Naudojame skirtingas vaizdo gavimo priemones. Pavyzdžiui, ultragarso tyrimo metu skleidžiamos aukšto dažnio garso bangos į tiriamąją sritį ir registruojamos grįžtančios atspindėtos bangos bei iš jų formuojamas vaizdas, o taikant magnetinio rezonanso tyrimą – veikia magnetinis laukas, kuris orientuotas į vandenilio atomų sukinius. Juk žmogaus organizmas didžiąja dalimi sudarytas iš vandens, tad keičiant magnetinio lauko kryptis, tarsi surikiuojame vandenilio atomus, priverčiame juos pasikreipti viena ar kita kryptimi ir iš to suformuojamas 3D vaizdas," – duris į paslaptingą radiologijos pasaulį praveria Santaros klinikų gydytojas radiologas dr. Donatas Vajauskas.

Be šių tyrimų, radiologijoje taikomi ir kiti. Pirmasis pradėtas naudoti – rentgeninis tyrimas, kurio pradininkas Vilhelmas Konradas Rentgenas, o pirmoji rentgeno nuotrauka atlikta dar 1895 m. – V. Rentgeno žmonos rankos. Tai bazinis radiologinis tyrimas, kurio metu rentgeno spinduliais – jonizuojančia spinduliuote peršviečiama tam tikra žmogaus kūno sritis, spinduliai pereina organizmą ir kitoje jo pusėje, naudojant detektorius, kasetes, užregistruojamas vaizdas.

„Jonizuojanti spinduliuotė naudojama ir dar vieno radiologinio tyrimo metu – atliekant kompiuterinę tomografiją. Jos metu tiriamas objektas slenka pro ratu besisukantį rentgeno spindulių šaltin, nuskenuojama tiriama sritis ir išgaunamos vidaus organų daugiaplokštuminės rekonstrukcijos ar trimatis vaizdas. Skirtingi audiniai turi skirtingą pralaidumą jonizuojančiai spinduliuotei, todėl galima matyti ir atskirti įvairias anatomines struktūras – nuo kaulo iki oro. Tokiu būdu galima įvertinti tiriamo paciento organizmo būklę, natūralius, nuo amžiaus priklausiančius pokyčius, diferencijuoti su ligos sukeltais pakitimais," – pasakoja doc. Jūratė Dementavičienė.

Tikrai ne vienam pacientui kyla klausimas – kiek tikslūs būna radiologų vertinimai, ką jie įžvelgia tuose radiologiniuose vaizduose.

„Kaip ir bet kurioje kitoje medicinos srityje, taip ir radiologijoje labai svarbus patyrimas ir praktika. Juk pirmiausiai būsimi gydytojai radiologai mokosi atpažinti, kas yra norma, kaip atrodo normali struktūra be pažeidimų. Radiologija – tai nuolatinė savo žinių tobulinimo ir patirties kaupimo sistema. Labai sparčiai tobulinama radiologinė aparatūra, kompiuterizuotos sistemos, programinės įrangos galimybės, tačiau visa tai valdo ir analizuoja žmogus – gydytojas radiologas. Turime žengti kartu su progresu", – kalba doc. J. Dementavičienė.

Abu medikai pabrėžia, jog labai svarbu ir tiksliai parinkti geriausią, efektyviausią radiologinio tyrimo būdą kiekvienam pacientui individualiai. Kiekviena metodika turi savo diagnostikos galimybių ribas ir kiekvienu atveju yra keliami tam tikri diagnostiniai klausimai. Reikia viską įvertinti ir parinkti efektyviausią bei mažiausią riziką keliantį tyrimą. Pavyzdžiui, tyrimai su jonizuojančia spinduliuote neskiriami nėščioms moterims, mažiems vaikams, jeigu tam nėra medicininės būtinybės. Nors šiuolaikiniai aparatai ir yra stipriai ribojantys apžvitą, tačiau jonizuojančios spinduliuotės keliama rizika išlieka. Radiologai atsakingi už saugų ir efektyvų diagnostinių metodų taikymą.

Tiesa, anot dr. D. Vajausko, pasitaiko situacijų, kai jiems reikia vertinti galimą tyrimo žalą ir jos teikiamą naudą. Pavyzdžiui, atvykus į ligoninę pacientui, ištiktam smegenų insulto, radiologiniai tyrimai bus kartojami dažniau, nei rekomenduojama įprastu atveju, mat čia jau vyksta kova už žmogaus gyvybę. Ir tai yra pagrindinis bei svarbiausias medikų tikslas. Tokiam pacientui bus atliktas pirminis tyrimas tik atvykus, vėliau gali tekti jį kartoti po intervencinės procedūros, kad įvertintų situaciją, būtų nuspręsta dėl tolimesnio gydymo.

„Radiologiniai tyrimai skiriasi tiek savo atlikimo būdu, tiek galimybėmis įvertinti vaizdą po atlikto tyrimo. Pavyzdžiui, ultragarso tyrimą galima vadinti „gyvuoju", skubiuoju tyrimu. Tai yra, jis atliekamas pacientui čia ir dabar bei gauti duomenys vertinami iškart. Atsikėlė pacientas ir viskas – daugiau duomenų nebegausi. Todėl gydytojas radiologas tokios procedūros metu turi būti ypatingai susikaupęs, sukoncentravęs dėmesį. Kitų tyrimų metu vaizdas yra užfiksuojamas ir vėliau jį aprašydamas gydytojas turi laiko atidžiai išanalizuoti, esant reikalui – pasitari su kolegomis", – teigia Donatas Vajauskas.

Visi esame girdėję apie branduolinę energetiką, bet branduolinė medicina – sunkiai suprantamas žodžių derinys. Kas tai?

„Branduolinė medicina – šiuo metu nepaprastai greitai besivystanti medicinos sritis. Čia susijungę fizikos, chemijos, inžinerijos bei medicinos mokslai, tad sunku net įvardinti, kada istoriškai galima būtų konstatuoti jos pradžią. Priimta manyti, kad branduolinės medicinos ištakos siekia tarp 1898 m., kai viena radiologijos srities pradininkių Marie Curie atrado cheminį elementą polonį, o po kelių mėnesių – radį, iki 1934 m., kai buvo sukurtos dirbtinės radioaktyvios medžiagos bei 1946 m., kai radionuklidai pradėti naudoti medicinoje. Trumpai tariant – branduolinė medicina, tai sritis, kurioje radioaktyvios medžiagos naudojamos tiek ligų diagnostikai, tiek jų gydymui", – aiškina Branduolinės medicinos skyriaus vedėjas dr. D. Vajauskas.

Branduolinė medicina vis plačiau naudojama gydymo tikslais. Atsiranda net naujas terminas – teranostika: tai terapija ir diagnostika. Pagrindinis principas tas, jog diagnostikoje, taikant branduolinę mediciną, naudojamos radioaktyvios medžiagos, kurios savaime išspinduliuoja gama fotonus, o šie, sklisdami iš žmogaus organizmo, gali būti užregistruojami arba gama kameros, arba pozitrono emisijos tomografo.

„Ne vienam pavadinimas – branduolinė medicina – kelia šiokį tokį nerimą ar net baimę. Visada pacientus ir jų artimuosius informuojame, jog šių tyrimų ir gydymo metu radioaktyvus būna pats pacientas, nes radioktyvią medžiagą jam arba suleidžiame, arba duodame išgerti. Todėl kurį laiką po to bendravimas su pacientu turi būti ribojamas, laikomasi saugaus atstumo. O patys aparatai yra visiškai nekenksmingi – lyg foto aparatas. Galėčiau stovėti apsikabinęs Gama kamerą nors visą dieną ir būčiau visiškai saugus", – vaizdingai pasakoja gydytojas D. Vajauskas.

Šeimos gydytojas, pavyzdžiui, paskiria vaistų ir dingsta skausmai, chirurgas pašalina auglį. O kokią naudą pacientas gauna iš radiologų? Ar radiologija tik tyrimų mokslas, ar jis gali būti taikomas ir gydymui?

„Jau pasakojome, kaip radiologiniai ar branduolinės medicinos tyrimai naudojami diagnostikai. Tačiau ne mažiau svarbus mūsų srities indėlis ir gydant. Taigi, galime atlikti diagnostines procedūras – biopsijas, ir gydomąsias – pavyzdžiui, per arteriją pasiekti širdies kraujagysles ir atkimšti užsikimšusias. Visos procedūros metu tiksliai matoma, kur keliauja instrumentas ir tai leidžia darbą atlikti labai preciziškai, sumažinti komplikacijų riziką", – plačias radiologijos mokslo galimybes dėsto centro vadovė doc. Jūratė Dementavičienė.

Medikė pabrėžia, jog vienas paskutinių ir labai svarbių pasiekimų jos vadovaujamame centre – tai specializuotos kardiologinės Gama kameros įsigijimas bei naudojimas tiriant pacientus dėl išeminės širdies ligos ir turinčius ritmo sutrikimų, kai planuojamos intervencinės procedūros. Pagrindinis tyrimo privalumas – įvertinami reikšmingi širdies kraujotakos sutrikimai, galintys sukelti miokardo infarktą (ne tik stambiųjų kraujagyslių nulemti kraujotakos sutrikimai, kurie gali būti vertinami ir kitų procedūrų metu, bet ir pačių smulkiausių kraujagyslių nulemti kraujotakos sutrikimai, kurių būklės iki šiol nebuvo galimybės įvertinti neinvazyviai ir objektyviai).

„Su šiuo aparatu ženkliai pagerėja ankstyvoji diagnostika, smarkiai kokybiškesnė vaizdų kokybė, sumažinama apšvita pacientams. Be to, pacientams svarbu ir tai, jog anksčiau naudota įranga tyrimą atlikdavome per 6 val., dabar tai užtrunka kiek daugiau nei 1,5 val. Tikrai pelnytai galime didžiuotis, jog Santaros klinikos – antroji įstaiga Europoje, turinti tokį aparatą", – džiaugsmo neslepia docentė.

Santaros klinikų gydytojas radiologas D.Vajauskas, su užsidegimu kalba apie branduolinės medicinos privalumus pacientams:

„Įsivaizduokite, branduolinė medicina gali būti naudojama ne tik onkologinių ligų diagnostikai ir gydymui, bet ir, pavyzdžiui, Alzheimerio ligos ankstyvai diagnostikai. Šios ligos metu sutrinka smegenų funkcija. Ji siejama su baltymo dalelių susikaupimu smegenyse. Ir štai, branduolinės medicinos sukurtos molekulės prisijungia prie baltymų. Jeigu baltymų smegenyse labai daug, pradeda vystytis liga. O panaudojus branduolinę mediciną, ligos būsimą atsiradimą galima diagnozuoti dar tada, kai nėra jokių požymių. Branduolinės medicinos veikimo principas gali atrodyti labai paprastas – radioaktyvios medžiagos sujungiamos su vaistais ir ta jungtinė medžiaga keliauja pagal organizme vykstančius procesus iki pat ląstelės. Taip gaunamas molekulinis vaizdas. Įdomiausia tai, jog tik nuo prijungiamos radioaktyviosios medžiagos priklauso, ar pacientas bus tiriamas ar gydomas".

Pasaulyje, anot mediko, jau pradedamas vartoti terminas „stebuklingoji kulka" (angl. Magic Bullet), kai sukurtos molekulės, naudojamos branduolinėje medicinoje, padeda nepaprastai tiksliai diagnozuoti ligos vietą ir smogti tiesiai į ją gydant – lyg į taikinio dešimtuką taip nepažeidžiant jokių kitų organizmo vietų bei tausojant paciento sveikatą.

Jūsų klausantis, ima svaigti galva – esate lyg visas orkestras: turite išmanyti ne tik žmogaus anatomiją, organizme vykstančius biocheminius procesus, bet nepamiršti ir fizikos, chemijos ar net technologinių žinių. Tai kas jūsų darbe sunkiausia ir kas įdomiausia?

„Visų pirma, mes tokie pat žmonės kaip ir visi. Tad turbūt sunkiausia mūsų darbe net ne profesiniai dalykai, žinios, o žmogiškasis santykis su pacientais. Tai ir sunkiausia, ir įdomiausia. Mes – radiologai – lyg tie nematomi kariai kovoje su paciento liga, kurie susiduria su jo istorija. Būna be galo sunku, kai tavo tyrimas patvirtina kokią sunkią ligą ir jau numanai, kaip tai paveiks žmogaus gyvenimą. Vadovauju centrui, esančiam tretinio lygio ligoninėje, kur suplaukia patys sudėtingiausi, skausmingiausi atvejai. Tenka mokytis su tuo gyventi. Iš kitos pusės, labiau įstringa atminty tokie atvejai, kai pirminiai įtarimai nepasitvirtina ir tu gali žmogų nuraminti, jog nėra jokios mirtinos ar kritinės ligos. Retkarčiais radiologai tampa tokiais savotiškai psichoterapeutais. Pamenu atvejį, kai kreipėsi pacientas, labai nerimaujantis dėl galimos ligos. Rinkdami tinkamiausią tyrimą, vertinimo viską – net paciento emocinę būklę, jo išgyvenamą nerimą bei stresą. Spėjimui nepasitvirtinus, žmogaus veidas net prašviesėjo", – apie savo darbo patirtį atviravo Santaros klinikų doc. Jūratė Dementavičienė.

Docentei antrina ir gydytojas Donatas Vajauskas. Tiesa, jis akcentuoja ir kitą iššūkį – tai poreikį vienu metu galvoti apie įvairiausias galimybes. Radiologas turi būti nepaprastai susitelkęs. Taip kyla intelektinis nuovargis, nes tyrimo rezultatai, jo interpretacijų tikslumas lems paciento gydymo strategiją. Medikas juokauja, kad radiologai lyg pokerio lošėjai, geba išbūti susikoncentravę labai ilgą laiką.

„Gal radiologai ir mažiau bendrauja su pacientais, tačiau jaučia ypatingą atsakomybę už savo darbo rezultatus. Tiesą sakant, net sunku būtų įvardinti medicinos sritį, kurioje nereikėtų radiologinių tyrimų. Tad radiologas turi gerai išmanyti ne tik vaizdų mokslą, bet ir kitas klinikines sritis. Turime ne tik vaizdą išanalizuoti, bet ir jį sujungti su jau turima informacija apie paciento ligą, atliktais laboratoriniais tyrimais, klinikine informacija. Žinote, o labiausiai turbūt supranti, kokia nepaprastai plati ir vertinga mūsų sritis, tada, kai pasiskambina kolega medikas ir sako, jog atsidūrė aklavietėje ir prašo kitaip pažvelgti į turimus rezultatus, paieškoti galimo aplinkkelio. Nors lyg ir nesame pirmosios linijos žadėjai gydant pacientus, bet kai sugebi išvesti iš to akligatvio, kai panaudoji visas turimas priemones kūrybingai, kartais gal net netikėtai, jauti begalinį pasitenkinimą", – savo įžvalgomis dalijasi Donatas Vajauskas.