Šeimos gydytojai neturi pakankamai žinių apie vėlyvas chemoterapijos komplikacijas

JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog daugelis šeimos gydytojų, taip pat ir dalis onkologų nėra susipažinę su dažnai skiriamų chemoterapinių preparatų nepageidaujamu poveikiu. Ypač gydytojams trūko žinių apie vėlyvąjį nepageidaujamą poveikį, kuris gali atsirasti praėjus daugeliui metų po gydymo.

 Apklausta daugiau nei 2000 šeimos gydytojų ir onkologų. Tyrimo tikslas buvo sužinoti, kiek gydytojai susipažinę su vėlyvuoju keturių chemoterapijoje dažnai vartojamų vaistų nepageidaujamu poveikiu. Tik 6 proc. šeimos gydytojų žinojo doksorubicino, paklitakselio, oksaliplatinos ir ciklofosfamido vėlyvąjį nepageidaujamą poveikį. Tarp tyrime dalyvavusių onkologų tokių buvo 65 procentai.

 Tyrimas pradėtas vykdyti 2009 metais. Apklausos anketos išsiųstos 1072 šeimos gydytojams ir 1130 onkologams. Tyrimui pasirinkti gydytojai, prižiūrintys ir gydantys pacientus, sergančius arba sirgusius krūties arba storosios žarnos vėžiu. Net 95 proc. onkologų teisingai nurodė pagrindinę doksorubicino sukeliamą komplikaciją – toksinį poveikį širdžiai. Apie jį žinojo tik 55 proc. šeimos gydytojų.

 Kita vertus, tyrimas atskleidė ir onkologų žinių spragas. Apie ciklofosfamido sukeliamą priešlaikinę menopauzę ir antrinių navikų išsivystymo riziką žinojo tik atitinkamai  71 ir 62 proc. onkologų, o tarp šeimos gydytojų tokių buvo tik atitinkamai  15 ir 17 proc. Dažniausiai gydytojai nežinojo apie paklitakselio ir oksaliplatinos sukeliamą plaučių fibrozę (atitinkamai tik 5 ir 6 proc.).

 Tyrimo autoriai teigia, kad šios žinių spragos gali sukelti daug problemų vėžį išgyvenusiems pacientams. Ypač tai aktualu vaikų onkologijoje, kur pacientai neretai pasveiksta ir suaugę neigia, kad sirgo vėžiu bei gyvena ilgiau už savo gydytojus. Reikia paminėti, jog tiek šeimos gydytojai, tiek onkologai šiame tyrime teigė, jog egzistuojantis pacientų vėlesnės priežiūros modelis perduodant visą darbą šeimos gydytojui nėra optimalus.

 Klaipėdoje praktikuojanti šeimos gydytoja Rita Seniūnaitė „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė, jog jei analogiškas tyrimas būtų atliktas Lietuvoje, ko gero, rezultatai nebūtų labiau džiuginantys.

 Gydytojos manymu, jei kartą buvo nustatyta pacientui onkologinė liga, jis visą laiką turi būti stebimas – ir onkologo, ir šeimos gydytojo. Bet visko paimti ant savo pečių vienas gydytojas negali, ir pats pacientas turi rūpintis savimi – nustatytu laiku, nors gydymo rezultatas būtų ir labai džiuginantis, atvykti gydytojo konsultacijai. Vieniems – rečiau, kitiems dažniau, atsižvelgiant į ligos pobūdį ar eigą, gydymo taktiką. Gydytojai ir pacientas turi būti komanda.

 „O pasitaiko, kad pacientas, nors jam buvo rekomenduota pasirodyti po pusės metų, ateina  po 2-3 metų, kai liga atsinaujinusi, atsiradę recidyvai,  liga pradėjusi  progresuoti. Pacientas teisinasi, kad  gerai jautėsi, nenorėjo laukti eilėse, todėl rekomendacijų nepaisė“, -  pasakojo R. Seniūnaitė.

 Todėl ji rekomenduotų, jei jau buvo diagnozuota onkologinė liga, visada suderinti su šeimos gydytoju ar onkologu kito vizito laiką ir  jo nepraleisti.

 vlmedicina.lt

 Šaltinis

J. Clin. Oncol. 2011;29[suppl.];abstract CRA9006.