Santariškių klinikų atvejis. Taip veikia sistema

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbanti medikė paaiškina, kaip veikia valstybinė gydymo paslaugų apmokėjimo sistema, kokiu būdu Santariškių klinikos praėjusiais metais patyrė 20 mln. litų nuostolį ir kodėl šioje gydymo įstaigoje dirbantys medikai priversti eiti neapmokamų atostogų.

Reklama

„20 mln. litų nuostoliai susidarė dėl „viršsutartinių“ paslaugų. Kasmet pasirašoma sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl medicinos paslaugų apmokėjimo numatytai sumai. Tačiau mūsų ligoninėje nuolat auga pacientų srautai, jie visuomet būna didesni, negu numatyta pradinėje sutartyje. Taip susidaro „viršsutartinės“ sumos, dėl kurių padengimo vėliau deramasi su ligonių kasomis. Tos sumos būna apmokamos dalinai arba išvis neapmokamos.

Nuostoliai taip pat susidaro dėl neadekvataus paslaugos įkainio ir realių išlaidų santykio. Štai antro lygio specialisto, tarkime, vidaus ligų gydytojo konsultacija kainuoja 42,10 lito. Ligonių kasos šią sumą daugina iš šiuo metu galiojančio finansavimo balo vertės, t.y. 0,89, ir ligoninei sumoka nebe 42,10, o 37,469 lito. Įdomiausia tai, kad jeigu pacientas draustas privalomuoju sveikatos draudimu, į šią kainą turi „įsitekti“ ir visi laboratoriniai tyrimai. Pateikiu pavyzdį: į priėmimo skyrių su šeimos gydytojo siuntimu atvyksta pacientas, kuriam įtariamas sepsis. Kadangi iš gydytojo reikalaujama būti maksimaliai rūpestingu, pacientui bus paskirti šie laboratoriniai tyrimai: pilnas kraujo tyrimas (20 litų), kreatinino tyrimas (4,10 lito), C-reaktyvaus baltymo tyrimas (23 litai), prokalcitonino tyrimas (73 litai), ASAT ir ALAT tyrimai (po 4,70 lito).

Taigi vien šie „kuklūs“ laboratoriniai tyrimai ligoninei kainavo 129,5 lito, o sumokėta – 37,469 lito. Nepaisant šių neatitikimų ir susidarančių nuostolių, suprantama, kad pacientų sveikatos sąskaita taupyti negalima. Todėl minėti tyrimai vis tiek skiriami. Panaši situacija ir su daugeliu intervencinių procedūrų, stacionarinių paslaugų – išlaidos dažnai viršija pajamas, sunkūs pacientai ligoninei yra nuostolingi.

Sistemai veikiant tokiu būdu, kuo daugiau pacientų gydoma, tuo didesni nuostoliai. O pacientų nuolat daugėja. 2010 m. sulaukta 29,5 tūkst.,  2011 m. – 37 tūkst., 2012 m. – 39 tūkst., o per šių metų mėnesius – jau 22 tūkst.“.

Kuomet ligoninės vadovybė derėjosi su steigėju (SAM) dėl nuostolių padengimo, buvo pasiūlytas „sprendimas“ tiesiog susimažinti atlyginimus. Panaši situacija jau buvo 2009 m., kuomet medikai ėjo neapmokamų atostogų, o 2010 m., nepaisant padidėjusio darbo krūvio, buvo sumažinti atlyginimai ir atstatyta tik 2011 m. Turint tokią karčią patirtį, šiemet buvo nuspręsta iš dviejų blogybių rinktis mažesnę – nemažinti atlyginimų, o siūlyti eiti neapmokamų atostogų. Tiek ligoninės vadovams, tiek darbuotojams yra skaudu, kad medikų darbo nevertina nei sveikatos politikai, nei ligoninės steigėja (SAM).

Lieka tik apgailestauti dėl steigėjo viešojoje erdvėje nuolat minimo „nemokamo“ gydymo. Galbūt ir įmanomas toks variantas, kuomet medikai gyvena „Šventąja Dvasia“, nedaro jokių tyrimų, o gydo žolelėmis, kurias patys surinko. Deja, gyvenant XXI amžiuje ligą nebepakanka įtarti, ją reikia diagnozuoti laboratoriniais, vizualiniais ar histologiniais tyrimais. O norint gauti kokybiškas paslaugas, už jas reikia mokėti atitinkamą kainą“.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančios medikės mintis užrašė Mindaugas Savickas