Privati medicininė reabilitacija: ką būtina žinoti?

Šiuo metu Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) lėšomis finansuojama medicininė reabilitacija kryptingai vystoma tiek valstybinėse, tiek privačiose medicinos įstaigose, tačiau šiai kilniai misijai kelią negailestingai pastoja įvairios kliūtys. Įstatymai reglamentuoja, kad nemokama medicininė reabilitacija turėtų būti prieinama visiems konkrečius sveikatos būklės reikalavimus atitinkantiems pacientams, kurie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau ligoniams kartais vis dar tenka laukti ilgose eilėse, o kai kurie reikiamo gydymo taip ir nesulaukia.

Reklama

Kiekvienas turi teisę pasirinkti

Medicininė reabilitacija – nepaprastai reikšmingas kompleksinio gydymo etapas, suteikiantis galimybę pacientams greičiau pasveikti, sutrumpinti nedarbingumo trukmę ir išvengti įvairių komplikacijų bei antrinio neįgalumo. „Dar vienas svarbus aspektas yra tas, jog reabilitacija padeda atkurti ir biosocialines ir psichosocialines funkcijas – pacientas išmoksta lengviau orientuotis, judėti, kontroliuoti savo elgesį, bendrauti su kitais žmonėmis ir dirbti“, – pabrėžia reabilitacijos paslaugas teikiančio sveikatos centro „Šalavijas“ direktorė Jūratė Dambravienė.

Ambulatorinei reabilitacijai, finansuojamai privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis pacientas registruojamas tik tada, kai jį gydantis gydytojas, atsakingai įvertinęs ligonio būklę, išrašo siuntimą. Uosto poliklinikos fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Gema Kaupienė pabrėžia, kad jam tinkamiausią įstaigą pacientas gali pasirinkti savarankiškai. „Gydytojo pareiga – paaiškinti pacientui apie reabilitacinio gydymo galimybes, ir, jeigu reikia, padėti pasirinkti gydymo įstaigą, kurioje teikiamos tokios paslaugos. Tai sužinoti galima ir pasinaudojus VLK informacine sistema“, – pasakoja reabilitologė.

Reabilitacija nėra poilsis

Daugiausia PSDF lėšomis apmokamų medicininės reabilitacijos paslaugų tiek vaikams, tiek suaugusiems suteikiama šiltuoju metų laiku, tačiau gydytojai ir VLK primena, kad reabilitacija yra skiriama ne tada, kai pacientas pageidauja, o kai gydančiajam gydytojui įvertinus paciento būklę paaiškėja, kad reabilitacija – tiesiog būtina.

VLK duomenimis, vasarą nepaprastai daug tėvų ima aktyviai domėtis galimybe gauti reabilitacijos paslaugas savo atžaloms, tačiau sanatorija ar bet kuri kita gydymo įstaiga – ne stovykla ir ne poilsiavietė. Tėvai, kurie žūtbūt stengiasi geros sveikatos būklės atžalą išsiųsti į gydymo įstaigą vien tam, kad ši pailsėtų, nesusimąsto, jog atima galimybę gydytis iš vaikų, kuriems medicininė reabilitacija taptų tikru išsigelbėjimu.

„Reabilitacijos dažniausiai prireikia tiems vaikams, kurie turi judėjimo-atramos aparato problemų ar serga nervų sistemos, endokrininėmis ar kitomis ligomis. Tiesa, svarbu žinoti, jog su vaikais iki 8 metų amžiaus į stacionarias reabilitacijos paslaugas turi teisę vykti ir jų šeimos narys. Jeigu vaikui daugiau nei 8 metai, tačiau jis turi negalią, su juo taip pat gali vykti prižiūrintis asmuo. Abiem paminėtais atvejais, kompensuojama ne tik vaiko reabilitacija, bet ir lydinčiojo asmens maitinimas bei nakvynė“, – pasakoja sveikatos centro direktorė J. Dambravienė.

Privačiose įstaigose – augimas ir plėtra

Nors reabilitacinis gydymas yra teikiamas tiek viešose, tiek privačiose gydymo įstaigose, kai kurie pacientai vis dar skeptiškai žiūri į privačios medicinos paslaugas. Tačiau bet kuriai medicininei įstaigai, norinčiai sudaryti sutartį su VLK ir nemokamai teikti reabilitacinį gydymą, būtina atitikti griežtus kriterijus ir betarpiškai laikytis LR įstatymų, Sveikatos ministro įsakymų bei nutarimų ir kitų poįstatyminių aktų. Uosto poliklinikos reabilitacijos vadovės Jurgitos Martinkovos teigimu, privati medicininė reabilitacija visuomet taikoma griežtai pagal visas nustatytas normas: „Pacientui atvykus į gydymo įstaigos reabilitacijos skyrių, atliekama gydytojo reabilitologo apžiūra. Po jos, atsižvelgiant į diagnozę ir ligos sunkumą, sudaroma reabilitaciją vykdančių gydytojų komanda. Viso gydymo metu ši komanda tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauja, konsultuojasi dėl paciento būklės bei gydymo eigos ir siekia, kad gydymas būtų kuo efektyvesnis“, – pasakoja ji.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad privačios medicinos įstaigos tarpusavyje konkuruoja dėl pacientų, todėl nuolat stiprina savo reabilitacinių paslaugų bazę. Daugelis privačių gydymo įstaigų stengiasi suburti kuo aukštesnės kvalifikacijos gydytojų komandas, periodiškai atnaujina reabilitacijai skirtą įrangą ir nuolat ieško efektyvesnių, visame pasaulyje pripažintų gydymo metodikų. „Siekiant maksimaliai įgyvendinti reabilitacinio gydymo etapą, visuomet suteikiama tiek paslaugų, kiek reikia, o norint pasiekti geriausių rezultatų, su ligoniais dirba profesionalūs skirtingų sričių gydytojai: reabilitologai, logopedai, psichologai, socialiniai darbuotojai, ergoterapeutai, masažuotojai, kineziterapeutai ar slaugytojai“, – atskleidžia J. Dambravienė.

Opiausios problemos

Privati medicininė reabilitacija – sparčiai besiplečianti sritis, tačiau kelią šiai plėtrai neretai pastoja įvairios teisinės kliūtys. Uosto poliklinikos reabilitacijos vadovės J. Martinkovos nuomone, pagrindinė problema – lėšų trūkumas, sąlygojantis ilgas pacientų, norinčių gauti nemokamą reabilitaciją eiles bei kitas bėdas. Su tuo sutinka ir J. Dambravienė: „Jau ne vienerius metus išlieka ta pati problema – nepakankamas medicininės reabilitacijos finansavimas. Dėl to labiausiai nukenčia jautriausia sveikatos sistemos grandinės dalis – pacientai. Dalis jų kartais net gyvybiškai svarbaus gydymo tiesiog negauna. Taip yra todėl, kad Teritorinės ligonių kasos (TLK) kasmet nustato reabilitacijos finansavimo kvotą kiekvienai pirminės sveikatos priežiūros gydymo įstaigai. Dėl to gydytojams tenka diferencijuoti pacientus ir į reabilitaciją prioritetine tvarka siųsti tik vaikus bei sunkiausius ligonius. Mūsų klinikos, teikiančios ne tik ambulatorinės reabilitacijos, bet ir išplėstinės reabilitologo konsultacijų paslaugas, taip pat yra kvotuojamos – viršijus išplėstinės reabilitacijos kvotas, apmokama tik 70% įkainio, todėl dalis paslaugų lieka neapmokėtos“, – dalinasi direktorė.

Dar viena problema, su kuria susiduria tiek privačios, tiek viešos medicinos įstaigos – pasenęs LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. „Nors paskutinė šio įsakymo redakcija priimta 2017 metais gegužės 1 dieną, iš tiesų esminė įsakymo nuostata, reglamentuojanti sutarčių sudarymo procesą, nesikeitė nuo 2009 metų. Ši nuostata labai riboja sutarčių sudarymą su naujomis įstaigomis, galinčiomis ir norinčiomis teikti kokybiškas ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, mažina konkurenciją tarp įstaigų ir riboja pacientų pasirinkimo laisvę“, – pabrėžia J. Martinkova.