Nijolė Goštautaitė Midttun: „Savižudybių galima išvengti“

Skelbiama, kad savižudybių skaičius Lietuvoje per pastaruosius 11 metų sumažėjo 40 proc., tačiau išlieka labai didelis. Kokios yra savižudybių priežastys, ar įmanoma jų išvengti, ką galime padaryti, kad išsaugotume žmonių gyvybes? Į portalo VLMEDICINA.LT klausimus atsako VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė gydytoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun.

Reklama

Kokios yra pagrindinės savižudybių priežastys Lietuvoje?

Ne veltui savižudybės priskiriamos nelaimingų atsitikimų mirties priežasčių grupei: įvykusi savižudybė - visada atsitiktinai ir nepalankiai sutapusių veiksnių bei aplinkybių rezultatas. Nėra nė vieno veiksnio, kuris sukelia savižudybę, kaip galima nurodyti kai kurių ligų ir sutrikimų atveju.

Savižudybė – tai visuomenės sveikatos problema, taigi turi riziką didinančius ir apsaugančius veiksnius. Savižudybės rizikos veiksniai, kuriuos Pasaulio sveikatos organizacija nurodo kaip ypač svarbius, reikšmingi ir Lietuvoje – tai nepakankamai veiksmingas psichikos sutrikimų gydymas ir žalingas alkoholio vartojimas. Svarbūs ir savižudybės priemonių prieinamumas, kliūtys gauti veiksmingas sveikatos priežiūros paslaugas, paplitęs visuomenėje požiūris, kad pagalbos kreiptis gėdinga.

Sunkios ligos, kai išgijimas mažai tikėtinas, kai žmonės kenčia sunkiai numalšinamus skausmus, taip pat didina savižudybės riziką, kaip ir netinkamas emocionalus, dramatiškas ir patrauklus savižudybės nušvietimas žiniasklaidoje.

Vertinant padidėjusią riziką konkrečiam žmogui stengiamasi aprėpti įvairius jo patiriamus nepalankius veiksnius, taip pat įvertinami apsaugantys veiksniai, kuriuos ir stengiamasi sustiprinti siekiant išvengti savižudybės.

Ar yra žinomi skaičiai, kiek, pvz., žmonių nusižudo dėl negydomos psichikos ligos?

Skaičiai nėra labai tikslūs ir tokius skaičiavimus nelengva atlikti. Dažnai nurodoma, kad apie pusę žmonių, kuriems reikalinga psichiatrinė pagalba, jos negauna, o dėl priklausomybių tinkamos pagalbos negauna apie 80 proc. asmenų. Mokslo tyrimai rodo, kad diduma nusižudžiusiųjų turėjo vienokių arba kitokių psichikos sveikatos problemų: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. V. Adomaitienės tyrimas atskleidė, kad apie 60 proc. mėginusių nusižudyti Kaune, kuriems buvo suteikta medicinos pagalba, iki mėginimo buvo konsultuoti psichiatro. Savižudybės rizika gerokai aukštesnė nei bendroje populiacijoje sergantiesiems sunkiomis psichikos ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, dvipolis sutrikimas, depresija, priklausomybės.

Ką turėtume padaryti, kad visi, kam reikalingas gydymas, gautų medicinos pagalbą?

Gydymo prieinamumą lemia valstybės ištekliai, politinė bei profesinė valia gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Reikia pripažinti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas gerėjo, jų suteikiama daugiau, mažėjo stigma. Lietuvai atgavus nepriklausomybę psichikos sveikatos priežiūros sistema smarkiai keitėsi: įsteigti savivaldybių psichikos sveikatos centrai, palaipsniui kompensuojama vis daugiau ir naujesnių vaistų, nuo 2000 m. nevyriausybinės organizacijos per socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėje programas teikia įvairias užimtumo paslaugas net penkiasdešimtyje savivaldybių psichikos neįgaliesiems ir jų šeimos nariams.

Šie pokyčiai  iš dalies sutapo su savižudybių skaičiaus mažėjimu: 2000 m. jų skaičius buvo 46,6 100 tūkst. gyventojų, o 2014 m. sumažėjo iki 31,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Jeigu būtų pavykę tuo pat metu sumažinti ir alkoholio vartojimą, gyvybių būtų išgelbėta daugiau.

Kokį vaidmenį čia vaidina alkoholis?

Alkoholis Lietuvoje - vienas svarbiausių, o gal net pats svarbiausias savižudybės rizikos veiksnys, tačiau neturėtume jo vadinti savižudybės priežastimi. Lietuvoje alkoholį vartoja beveik 90 proc. suaugusiųjų, maždaug trečdalis jų geria žalingai, o nusižudo tik pavieniai asmenys. Tačiau kai pavyksta sumažinti alkoholio vartojimą visoje visuomenėje – mažėja savižudybių skaičius. Gali būti, kad ryšys nėra tiesmukas, bet mažiau alkoholio – tai mažiau smurto, mušamų moterų ir vaikų, vagysčių, eismo nelaimių, skyrybų, daugiau laisvo laiko, didesnės pajamos, sėkmė darbe, mažiau klaidų.

Alkoholis yra išvengiamas savižudybės rizikos veiksnys, kurį visuomenei primeta iš jo besipelnanti alkoholio pramonė. Jiems tenka pelnas, mokesčių mokėtojams - finansinė našta. Sunkiausia našta tenka labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai – tai jie gyvena skurde, trumpai, sirgdami, ir vis tiek suneša mokesčius alkoholio prekybos taškams.

Kaip savižudybės skatina socialinė aplinka, nedarbas?

Darbo ir pajamų netektis – svarbus rizikos veiksnys. Didžiojoje Britanijoje šiuo metu verda debatai dėl to, ar galima susieti sumažintas socialines išmokas šioje šalyje su savižudybių skaičiaus augimu ar net konkrečiomis mirtimis. Nors sąsaja ir stipri, pavyzdžiui, nemažai Europos šalių pastebėjo savižudybių rodiklių augimą ekonominės krizės laikotarpiu, kai nedarbas ypač išaugo, tačiau tai retai yra vienintelis veiksnys. Nedarbo padarinius sušvelnina socialinė parama, finansinės išmokos, šeimos palaikymas, sveikatos paslaugų prieinamumas, kultūrinė aplinka ir asmeninės savybės. Savižudybės iš esmės retas reiškinys, tuo tarpu Lietuvos statistikos departamento 2014 m. buvo net 76,4 tūkst. ilgalaikių bedarbių.

Gyvename šalyje, kur 2013 m. smurtas artimoje aplinkoje sudarė net 10,5 proc.  visų šalyje padaromų nusikaltimų, o dėl šios priežasties iškvietimų policijai tais pačiais metais buvo net 21 615. Patirtas fizinis, seksualinis smurtas – vėlgi reikšmingas savižudybių rizikos veiksnys.

Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje vis dar silpnoki visuomenėje apsaugantys veiksniai – blaivybė, drąsa prašyti pagalbos, paraginti kitą gydytis, netolerancija smurtui, išplėtotos kokybiškos socialinės paslaugos.

Ar prie savižudybių priežasčių prisideda viešoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir kt. – paplitusios patyčios?

Visas smurtas turi įtakos, bet, kaip ir minėta, tai dalis sudėtingos, kintančios ir itin asmeninės rizikos ir palankių aplinkybių dėlionės. O rezultatas – vis tiek atsitiktinumas.

Smurtą reikia mažinti ne todėl, kad jis „sukelia“ savižudybes, o todėl, kad tai nesuderinama su šiuolaikinės visuomenės vertybėmis – vaikai ir suaugę turi teisę augti ir gyventi saugiai, be smurto ir pažeminimo. Turėtume būti nepakantesni smurtui, nepriklausomai nuo to, ar kažkam atrodo, kad žmogus pats „nusipelnė“. Neturėtume ignoruoti ir pateisinti smurto, jeigu tai daro šaunūs, daug pasiekę ir žinomi žmonės.

Tačiau šie pokyčiai visuomenėje užtrunka ilgai, todėl būtina imtis gerokai greičiau veikiančių priemonių: sumažinkime alkoholio vartojimą – automatiškai sumažės smurto lygmuo visuomenėje. Ir dar kartą priminsiu žinomą tiesą, kad už patyčias atsakingi suaugusieji, atsakingas stipresnis, atsakingas tas, kuris užima aukštesnes pareigas. Jų pareiga tai stabdyti.

Ką turėtume visi žinoti, kad suicido išvengtume savo aplinkoje?

Pirmiausiai svarbu suprasti, kad asmens savižudybė yra nelaimingas atsitikimas ir nepriklauso nuo jūsų veiksmų. Jūs galite tapti palankiu, apsaugančiuoju veiksniu, o galite ir netapti. Tai nebūtų nei jūsų, nei kitų žmonių kaltė.

Apie pokyčius savo aplinkoje atsakysiu ne visai tradiciškai. Savižudybės - visuomenės sveikatos problema, todėl ją tinkamiausia spręsti ne teikiant individualią pagalbą, bet įgyvendinant teisingą politiką. Todėl turime rinktis tokius politikus, kurie nepataikauja nei verslo, nei profesinių grupių interesams, bet sprendžia problemas mokslo įrodytais būdais. Keiskime aplinką rinkdami politikus, kurie Lietuvą išvaduotų nuo alkoholio pramonės diktatūros.

Asmeniškai mažindami savižudybės riziką, galime padaryti nedaug, bet kasdien: vartoti mažiau alkoholio, tada ir esantys šalia vartos mažiau, dažniau atsiprašyti, rūpintis kitais, nesityčioti, mokytis. Labai svarbu išmokti kreiptis pagalbos ir paraginti kitus jos kreiptis, neįsivaizduojant, kad rūpesčių naštą kiekvienas turi vilkti išdidžioje vienatvėje.