Kodėl pilotų šeimoms tragiškąjį savaitgalį niekas nepasiūlė psichologinės pagalbos?

Kodėl prieš 11 dienų dingusių orlaivio „An-2“ pilotų Adolfo Mačiulio ir Alvydo Selmistraičio šeimoms Lietuva nedelsiant nepasiūlė profesionalios psichologinės pagalbos? Pasirodo, tokio pasiūlymo buvo galima tikėtis nebent iš pilotų darbdavio. Kitu atveju, kaip realybėje ir nutiko – patiems ieškoti privačios pagalbos. Mat Lietuvoje veikia tik tokia sveikatos apsaugos ir ekstremalių situacijų valdymo sistema.

Reklama

Psichologus pasiūlė draugai

Piloto A. Mačiulio duktė Brigita Mačiulytė viešai nusistebėjo, kad nė vienam jos šeimos (taip pat – ir kito piloto) nariui nebuvo pasiūlytas psichologas. Specialistų pilotų artimieji ieškojosi patys.

„Iš tiesų ketvirtą ar penktą dieną psichologas mums buvo pasiūlytas, - portalui pasakojo B. Mačiulytė. – Kai į karinį jūrų gelbėjimo centrą atvykome peržiūrėti vaizdo įrašų (Baltijos jūroje nuskendusio orlaivio „An-2“ išorinės apžiūros – aut. pastaba), ten buvo ir kariuomenės psichologas. Jis mums davė savo kontaktus. Tačiau jo pagalbos mums jau nebereikėjo, nes jau patys buvome susiradę, draugai dalijosi savo kontaktais, siuntė įvairių straipsnių nuorodas. Kai išgyveni tokią tragediją, profesionalu būtų suteikti psichologinę ir net medikamentinę pagalbą. Nes be medikamentų tokio streso neįmanoma išgyventi“.

Kiek pilotų šeimoms kainavo psichologų konsultacijos? „Žmonių geranoriškumas didžiulis. Iš tiesų mums tai nieko nekainavo“, - sakė B. Mačiulytė.

Tačiau piloto dukra prasitarė, kad skausmo dar daugiau sukėlė ir informacijos apie vykdytas gelbėjimo, paskui – paieškos operacijas stoka: „Nežinau, kaip turėtų būti elgiamasi tokioje situacijoje, bet kai trūksta informavimo, yra be galo sunku. Dabar aiškėja labai daug detalių, kad galbūt žmonės tikrai darė viską, ką galėjo, bet jei būtume tai iš karto žinoję, tikrai būtų buvę geriau“.

Nėra sistemos

Tačiau mūsų šalyje, paaiškėjo, net ir neveikia tokia sistema, nors specialistų, kaip tvirtina Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas Evaldas Kazlauskas, tikrai pakanka.

„Lietuvoje, tiesą sakant, dar tik bandoma įsisąmoninti psichologinės pagalbos būtinumą, - kalbėjo E. Kazlauskas. –Nors visame pasaulyje nelaimių atveju nukentėjusiesiems nedelsiant suteikiama medicininė būtinoji pagalba, užtikrinanti jų sveikatą ir saugumą, o nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių Jungtinėse Amerikose Valstijose – ir psichologinė, bent jau daugelyje šalių. Buvo suprasta, kad ypač didžiulių nelaimių metu, kai nukenčia labai daug žmonių, reikalinga pagalba ir artimiesiems. Tačiau mūsų šalyje tokia sistema dar neveikia, nors reikalingų specialistų yra pakankamai“.

Lietuvos psichologų sąjungos prezidento nuomone, vienas iš būdų einant link šios sistemos diegimo – apmokyti policijos pareigūnus, ugniagesius ir greitosios pagalbos medikus, kad šie visų pirma sugebėtų atpažinti, kuriems asmenims reikalinga profesionali psichologinė pagalba, ir nusiųstų juos pas specialistus.

„Nemanau, kad tokią pagalbą reikia siūlyti visiems be išimties, bet tiems, kam ji būtina, - sakė portalo pašnekovas. – Kita vertus, net jei pareigūnai ir medikai atpažintų simptomus, šiandien net ir neturėtų kur žmonių nusiųsti. Lietuvoje net ir nėra krizių centrų. Tokios paslaugos, manau, turėtų būti dengiamos iš privalomojo sveikatos draudimo“.

Dar tik pratinamės

E. Kazlauskas portalui užsiminė, kad kita Lietuvos psichologų sąjungos narė - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto  profesorė Nida Žemaitienė šiais klausimais nuolat bendraujanti su Vidaus reikalų ministerija. Antrindama kolegai, kad Lietuvoje nėra reikalingos psichologinės pagalbos teikimo sistemos, profesorė paminėjo, kaip sunku artimiesiems susitaikyti su brangaus žmogaus netektimi: „Jiems būtinai reikalinga parama, nes yra labai sunku laukti žinių apie artimąjį. O ką reiškia stebėti, kaip vykdoma paieška, ir jaustis bejėgiu, negalinčiu nieko padaryti. Psichologinė pagalba labai reikalinga išgyvenant potrauminį stresą, bet ką apie tai kalbėti, jeigu mūsų šalyje visuomenė tik visai neseniai pradėta pratinti prie mūsų pagalbos. Daugelis bijo pasirodyti nenormalus, jei jau lankosi pas psichologą. Tačiau iš tiesų nenormalu nesusidurti su jokiomis problemomis“.

Portalo pašnekovė pasidalijo savo įspūdžiais iš viešnagės Austrijoje. „Ten psichologo konsultacijos netgi įtrauktos į draudimo paketus. Taigi, ištikus nelaimei, žmogus sulaukia ne tik finansinės paramos, bet draudimo kompanija ir apmoka psichologų konsultacijas. Arba į įvykio vietą kartu su policijos pareigūnais, medikais kartu atvyksta ir psichologas. Tą kartą paklausiau austrų, kaip žmonės į tai reaguoja, ir išgirdau atsakymą, kad jie labai nusistebėtų, jei nesulauktų psichologo, - pasakojo N. Žemaitienė. – Čekija reikalingą sistemą įdiegė per labai trumpą laiką - 5-erius metus. Dabar jų šalyje psichoanalitinę pagalbą teikia ir policijos pareigūnai. Jie specialiai apmokami ir artimiesiems pranešti pačią liūdniausią žinią“.

Moteris pabrėžė, kad gerų pavyzdžių apstu ne vienoje užsienio šalyje.

Suaugusiesiems - nėra

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyriaus vedėja Orinta Pocienė portalui paaiškino, kad mūsų šalyje nemokama psichologinė pagalba ištikus krizei teikiama tik moksleiviams.

„Tuo metu į mokyklas vyksta psichologų komanda. Tačiau suaugusiesiems tokių sąlygų nėra. Tik jie patys gali prireikus kreiptis į specialistą, - sakė gydytoja. – Man regis, nuo nepriklausomybės atgavimo tik vieną kartą buvo siunčiami psichologai ir daugybė savanorių susitikti su kelto, kuriame kilo gaisras, keleiviais“.

Vyksta į įmones

Vis dėlto ir Lietuvoje galima sulaukti psichologinės pagalbos, pačiam jos ir neieškant. Tiesa, už paslaugas reikia susimokėti, ir paprastai tai daro darbdaviai. Viešosios įstaigos Krizių įveikimo centro, kurį įsteigę privatūs psichologai, Vilniuje programų vadovė Jolanta Latakienė aiškino, kad įstaigos darbuotojai patys nuolat seka įvykius šalyje ir pasiūlo psichologinę pagalbą tiems, kam jos reikia.

„Pavyzdžiui, įmonės darbuotojams, jeigu žuvo ar nusižudė jų kolektyvo narys, - aiškino pašnekovė ir, paklausta apie kainas, įvardijo. – Už vieną akademinę valandą darbo su grupe žmonių – 80 eurų. Į šią kainą įeina ir kelios individualios konsultacijos tiems, kam to labiausiai reikia. Paliekame savo kontaktus, jeigu kas nors norėtų tęsti individualias konsultacijas“.

Į vieną nedidelį kolektyvą (apie 15 žmonių) vyksta du klinikiniai psichologai ir pagalbininkas. Įmonė padengia ir šios komandos kuro išlaidas. Pasak J. Latakienės, per metus tenka turėti tik kelis tokius vizitus.

Ne ministerijos atsakomybė

Į klausimą, kodėl dingusių pilotų šeimoms nedelsiant nebuvo suteikta psichologinė pagalba ir kodėl jos buvo laikomos nežinioje, taip tik didinant jų nerimą ir skausmą, Krašto apsaugos ministerija per Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento specialistą Vainių Eivą portalui atsakė: „Vykdant įvairaus tipo paieškos ir gelbėjimo operacijas, yra vadovaujamasi Lietuvos kariuomenės vado įsakymu „Dėl žmonių paieškos ir gelbėjimo darbų paieškos ir gelbėjimo rajone plano patvirtinimo“. Šiame įsakyme nurodoma, jog žmonių paieškos ir gelbėjimo funkcijas vykdantys Lietuvos kariuomenės padaliniai visų pirma bendrauja su į paiešką įtrauktomis institucijomis ir, šiuo atveju, su orlaivio savininkais. Pasak dokumento, būtent jie ir turėtų užtikrinti bendravimą su artimaisiais, suteikti psichologinę pagalbą. Nepaisant to, šiuo konkrečiu atveju susitikime su artimaisiais dalyvavo karo psichologas, pasirengęs suteikti psichologinę pagalbą. Artimuosius buvo stengiamasi informuoti kaip įmanoma dažniau, tačiau jiems teikti tik patvirtintą informaciją, siekiant nesukelti papildomo streso ir be reikalo nejaudinti“.

Planuoja penkiuose miestuose

VLMEDICINA.LT išsiuntė grupę klausimų ir Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM), tačiau ši per šešias dienas iš penkių klausimų atsakė tik į vieną, ir tą - neišsamiai. Portalas teiravosi, ar SAM rengia projektą suburti mobiliai krizių komandai; jei taip, kokios šalies pavyzdžiu remiamasi ir kodėl iki šiol Lietuva to neturi; ar yra paskaičiuota, kiek tai kainuotų valstybei, kada ir iš kokių specialistų tokia komanda turėtų būti jau suformuota.

Portalas ministerijos taip pat paprašė patikslinti O. Pocienės minėtą nelaimės laive atvejį ir paprašė atsakyti, kodėl po to atvejo iki šiol nesuburta mobili krizių komanda.

Tačiau per šešias dienas SAM sugebėjo pateikti Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktorius Vytauto Gailiaus pusšimčio eilučių atsakymą, kuriame tik dviem sakiniais buvo atsižvelgta į pateiktus klausimus: „Šiuo metu dirba darbo grupė, kuriai pavesta parengti Psichiatrinių krizių intervencijos mobilios komandos paslaugų teikimo suaugusiesiems tvarkos projektą. Numatoma, kad mobilios krizių intervencijos paslaugos turi būti teikiamos 5 Krizių intervencijos centruose - Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Respublikinėse Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse“.

Patirties nėra

Kitose keturiose dešimtyse eilučių abstrakčiai pasakojama, kaip, kas ir kodėl Lietuvoje valdo ekstremalias situacijas, minint tokias frazes kaip „metodinės rekomendacijos“, „ekstremalių situacijų likvidavimas“, „materialinių ir žmogiškųjų išteklių sutelkimas“ ir pan.

Atsakydamas į portalo klausimus V. Gailius Lietuvos gyventojams dar priminė, kad jie gali patys kreiptis net į 104 psichikos sveikatos centrus šalyje.

Apie prieš kelerius metus vykusią nelaimę laive ministerijos atsakyme neužsimenama nė žodžiu.

Portalo žiniomis, 2010 m. spalio 8 d. įvykus gaisrui kelte „Lisco Gloria“ psichologinė pagalba buvo suteikta 32-ejų narių laivo įgulai. Tokia pagalba siūlyta ir 236 keleiviams, bet specialistų konsultacijas siūlęs vežėjas, o ne kuri nors valstybinė institucija.