Dr. Audrius Šimaitis: „Vadovauti – tai pirmiausia prisiimti atsakomybę“(4)

Jungtinės Karalystės Kornvalio karališkosios ligoninės Kardiologijos departamento laikinojo vadovo pareigas einantis lietuvis gydytojas kardiologas medicinos mokslų daktaras Audrius Šimaitis pripažįsta, jog šis darbas jam buvo didesnis iššūkis, nei jis tikėjosi. Nepaisant to artimiausiu metu jis dalyvaus konkurse nuolatinėms pareigoms eiti. Apie tai, kaip būsimi vadovai ugdomi Anglijoje, kodėl jie nenori vadovauti ilgiau nei vieną kadenciją, kas trukdo gydytojams pretenduoti į aukštesnius postus Lietuvoje – pasikalbėjome.

Reklama

Kaip Jungtinės Karalystės ligoninėse vyksta konkursai į vadovo postus? Kaip ruošiamasi konkursui?

Konkursui atskirai ruoštis nereikia. Jame reikia pristatyti departamento vystymo viziją, planus. Turiu aiškią viziją, kaip turėtų vystytis departamentas, esu apie tai daug galvojęs, daręs pranešimų, kai kurios mano iniciatyvos jau dabar vykdomos, tad papildomų pastangų tam nereikės.

Pagrindinis reikalavimas - turi būti kompetentingas savo srities specialistas, išmanąs pagrindinius  vadybos klausimus. Jei nesi aktyviai dalyvavęs vadybos procesuose, vargu ar būsi pajėgus vadovauti.

Kiek trunka departamento vadovo kadencija? Ar jos užtenka idėjoms įgyvendinti?

Departamento  vadovui fiksuoto laikotarpio nėra, bet labai retai jis vadovauja ilgiau kaip 3-5 metus. Tai emociškai ir netgi fiziškai daug jėgų reikalaujantis, sekinantis darbas. Po 3-5 metų norisi pailsėti arba imtis kitų darbų. Be to, departamente paprastai yra daug žmonių, kurie turi daug idėjų ir jie taip pat jas nori įgyvendinti. O žmogus po 3-5 metų išsikvepia arba per tą laiką sugeba idėjas įgyvendinti, tad ateina laikas pasikeitimui ir tai įvyksta beveik visada labai natūraliai.

Vadovauti departamentui  yra tam tikros atsakomybės dalis. Jei būčiau atsisakęs vadovauti, reikštų, kad neprisiimu atsakomybės.

Prieš išvykdamas prieš aštuonerius metus į Australiją, vėliau – į Angliją dirbote kardiologijos skyriaus vadovu Jūrininkų ligoninėje. Kuo skiriasi būti vadovu Lietuvoje ir Anglijoje?

Lietuvoje mentalitetas toks, kad yra aiškus ligoninės lyderis ir pavaldiniai. Net jei lyderis demokratiškas, pavaldinių požiūris į vadovą dažniausiai yra kaip į lyderį, ir tas lyderis nebūtinai turi būti tikru pavyzdžiu. O Anglijoje mentalitetas kitoks – skyriaus, departamento vadovas yra daugiau kaip partneris, ir beveik visi sprendimai yra pasiekiami pasitarimo, pritarimo, konsensuso būdu. Kadangi visi konsultantai turi daug vadybinės patirties, supratimą, įdirbį, tam tikrus interesus, tai didžiausiais iššūkis ir yra pasiekti susitarimą, konsensusą.

Antra, apskritai Anglijos sveikatos apsaugos sistema labai atvira, daugybę reikalavimų jai pateikia įvairios  išorinės institucijos. Atsakinėti joms užima daug laiko. Trečia, departamento  vadovas turi  atsakinėti į įvairius pacientų skundus, pretenzijas. Jos dažniausiai pateikiamos raštiška forma. Lietuvoje  buvo daugiau žodinių nusiskundimų, kuriuos nesunku išspręsti.

Anglijoje konkurso būdu išrenkami ir slaugos administratoriai. Ar populiarios šios vietos, o gal laikas tai įgyvendinti ir Lietuvoje?

Slaugos administratorių konkursuose dalyvauja itin daug pretendentų - net 10-20, į kai kurias vietas net daugiau. O Lietuvoje slaugytojų rotaciją reikėjo įvesti prieš 20 metų. Skyrių vedėjų - taip pat.

Neseniai Lietuvoje įvykę konkursai į sveikatos priežiūros įstaigų vadovų postus parodė, jog ne viename konkurse į postą buvo vienas pretendentas – ilgametis tos įstaigos vadovas. Ką tai rodo?

Anglijoje tokių situacijų, kad į aukštą įstaigos vadovo postą pretenduotų vienas žmogus, nebūna. Jei pretenduoja vienas žmogus, tai atspindi pirmiausia situaciją, kad įstaigoje nebuvo išugdyta nė vieno žmogaus, kuris galėtų pretenduoti, arba paprasčiausiai žmonės įbauginti ir bijo mesti iššūkį savo vadovui, mano, kad vis ties nelaimės, ir bijo dėl to mesto iššūkio prisidaryti nemalonumų.

Minėjote, kad Anglijoje labai skatinamas medikų vadybinis tobulėjimas. Kokiu būdu?

Per mėnesį departamente organizuojami keturi skirtingi susirinkimai, svarstymai, kuriuose tenka dalyvauti. Tai gydytojų konsultantų, viso departamento, mėnesio audito bei klinikinio valdymo pasitarimai. Juose sprendžiami įvairūs darbo  klausimai, svarstomi mirtingumo, komplikacijų, padarytų klaidų atvejai, analizuojami pacientų nusiskundimai ir pan.

Dalyvavimas kas mėnesį tuose susirinkimuose ugdo supratimą apie tam tikrų procesų valdymą. Be to, ligoninė skatina konsultantus dalyvauti vadybos seminaruose. Dalyvaudamas juose pradėjau domėtis sveikatos vadyba, vėliau ėmiau pats važinėti į tokias konferencijas.

Ligoninė kasmet skiria dvi savaites atostogų studijoms, per kurias galiu važiuoti savo nuožiūra į kardiologines arba vadybos konferencijas. Daugumą tų konferencijų apmoka ligoninė arba rėmėjai, farmacinės firmos.

Vargu ar Lietuvoje vadovai suinteresuoti ugdyti pavaldinių vadybinius įgūdžius?

Tai, kad nėra išugdyti vadybininkai,  nėra tiesioginė vadovų kaltė. Tokia bendra sveikatos apsaugos politika, kad nėra skatinami, ugdomi vadybiniai įgūdžiai. Gydytojo samprata tokia, kad gydytojas turi tik gydyti. Tai atsilikusi samprata. Gydytojas ne tik turi gydyti, bet ir dalyvauti sveikatos apsaugos vadybos bei valdymo procesuose. Tačiau to tiesiog nėra.

Kaip vertinate Lietuvoje įvykusius konkursus į sveikatos priežiūros įstaigų vadovo postus?

Patį žingsnį vertinu labai pozityviai. Įvyko tam tikra rotacija, pasikeitė nemažai vyriausiųjų gydytojų, nereikia tikėtis, kad pasikeistų 100 proc. Gaila tik, kad kai kur dalyvavo tik po vieną žmogų, reikia tikėtis, kad ateityje dalyvaus jų daugiau, išreikš daugiau idėjų, interesų.

Bet vargu ar to užteks sistemos pokyčiams, reformai. Svarbiausia problema išlieka – vienasmenis valdymo modelis. Turi būti ne vien vadovų atsinaujinimas, nes problema gilesnė. Manau, kad būtina žengti žingsnius, kad būtų įgyvendintas visos įstaigos vadybos modelis, kad principinius sprendimus darytų įstaigos valdybos, o ne vienas asmuo. Ir įstaigos valdyba galėtų kontroliuoti viską, ką daro vyriausiasis gydytojas. Vadovas turi reguliariai atsiskaityti tai valdybai.

Korupcijos prasme vienasmenis modelis labai pažeidžiamas, nes daugumą vadovų skiria ministerija, valstybinės institucijos, savivaldybės, ir vieną žmogų kontroliuoti matomais ir nematomais metodais labai paprasta. Tai didelė erdvė galimai korupcijai ir nešvariems sandėriams.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje medikai nerodo iniciatyvų, bijo dalyvauti konkurse, reikšti savo nuomonę?

Tai bendros atmosferos, mentaliteto išraiška, kurio priežastis - vienasmenis valdymo modelis. Vyrauja baimė išsišokti, prisiimti atsakomybę.

Kaip tik dabar skaitau knygą „Veikianti laisvė ir atsakomybė“, kurią parašė žymūs Amerikos autoriai Peter Koestenbaum ir Peter Block. Joje paaiškinamas fenomenas, kuris egzistuoja ir Vakarų pasaulyje, bet ryškiausias postsovietinėje erdvėje, - baimė prisiimti atsakomybę. Koestenbaumo nuomone, kiekvienas žmogus gimė laisvas, o laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus kiekvienoje situacijoje gali pasirinkti vieną ar kitą veikimo variantą. Brandus žmogus aiškiai mato pasirinkimo galimybes. Pasirinkimo galimybė gali būti susijusi su tam tikra rizika, kuri sukelia nerimą, nesaugumo jausmą, nes rizika susijusi su atsakomybe. Tačiau Koestenbaum sako, kad nerimas - būtina psichologinio ir dvasinio augimo sąlyga ir jo nereikia bijoti. Tam tikra prasme dalis žmonių tiesiog užslopina tą pasirinkimo galimybę, nes nenori patirti nerimo ir prisiimti atsakomybės. Jie pasirenka plaukti pasroviui, paskui lyderį, vadovą, nes tai sukelia tam tikrą saugumo jausmą. Tas pseudosaugumas užkerta kelią psichologiniam vystymuisi, o tai gali stabdyti ir profesinį augimą. Ši filosofija labai gerai paaiškina vietinį mentalitetą.

Turite nemažai vadybos žinių ir patirties. Gal po 5 metų dalyvausite konkurse, pavyzdžiui, į Santariškių klinikų vadovo postą?

Gyvenimas yra įdomus, tokią galimybę svarstysiu. Kai praėję konkursai buvo skelbiami, apsvarsčiau šią galimybę su draugais. Bet man atrodo per anksti šiame gyvenimo etape rinktis šį kelią. Aš visgi traktuoju save kaip kardiologą, turiu Anglijoje valstybinę ir privačią kardiologo konsultanto praktiką, kurią labai mėgstu, ir nenorėčiau atsisakyti jos šiame gyvenimo etape. Nežinau, ar užslopinau savo nerimą, bet pasirinkau sąmoningai. Kaip bus po 5 metų, nežinau.

Turite aiškią viziją, kaip turi būti vykdoma reforma. Lietuva dar prisimena Jūsų prieš dvejus metus paskelbtos „Vertybėmis pagrįstos reformos“ idėjas. Galbūt kas nors per tuos keletą metų pasikeitė į gera?

Nedrįsčiau lyginti vykstančių procesų su idėjomis, kurios aprašytos „Vertybėmis pagrįstoje reformoje“. Pagrindinė jos mintis, kuri buvo išsakyta, - kad reikalingi sistemingi, nuoseklūs pokyčiai. Drįsčiau pasakyti, kad dabartinis ministras Vytenis Povilas Andriukaitis,  mano požiūriu,  yra turbūt pirmasis ministras, kuris ėmėsi gilių sisteminių pokyčių. Galima būtų diskutuoti, ar jie teisingi, ar ne, kritikuoti kai kuriuos sprendimus, bet jei bus laikomasi to nuoseklumo ir sistemingumo nuolat, net tuo atveju, jei nebus priimti idealūs sprendimai, anksčiau ar vėliau reikalai gerokai pasikeis arba juos koreguoti bus gerokai lengviau. Iš tos pusės ministro veiklą vertinu teigiamai.

O dėl vadovų kaitos, mano požiūriu, atsitiko labai įdomus dalykas. Nekart savo straipsniuose minėjau, kad didžiosios Vilniaus ir Kauno ligoninės per daugybę metų vystė politiką, kad pagrindiniai  finansiniai srautai būtų nukreipti į jų ligonines. Galima būtų teigti, kad tam tikra prasme šios ligoninės vystėsi iš dalies regionų ir kt. Lietuvos ligoninių sąskaita. Simbolinis dalykas, kad tiek prof. J. Pundzius, tiek  prof. A. Laucevičius nebevadovauja šioms klinikoms. Labai tikiuosi, kad esamas Kauno klinikų ir būsimas Santariškių klinikų vadovas, kurio konkursas artimiausiu metu įvyks, nenueis tuo pačiu keliu. Aišku, labai gaila, kad Klaipėdoje nepasikeitė nė vienas vadovas. Tai atspindys to, kad Klaipėda tebėra apimta sąstingio. Šį reiškinį jau anksčiau esu pavadinęs klaipėdietišku Bermudų trikampiu - bet kokie reformos lėktuvai, kurie skrido pro šalį, čia patyrė absoliučias katastrofas.