Ar įmanoma priklausomybė nuo saulės?

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, sergamumas odos vėžiu pastaraisiais dešimtmečiais nenumaldomai auga. Kasmet nustatoma nuo 2 iki 3 milijonų ne melanominių ir apie 132 tūkst. melanominių ligos atvejų. Sergamumui odos vėžiu įtakos turi toks išorinis veiksnys, kaip plonėjantis ozono sluoksnis. Kitas veiksnys priklausonuo mūsų pačių. Tai - buvimas saulėkaitoje. Tačiau nepaisant sveikatos institucijų aliarmo, daugybė žmonių ir toliau nesaikingai mėgaujasi saulės voniomis. Tiek natūraliomis, tiek dirbtinėmis - soliariumuose. Ar dėl to kalta ir priklausomybė saulės spinduliams? Visai tikėtina.

Reklama

2006 m. buvo atliktas toks eksperimentas. Tyrimo dalyviams - reguliariai besideginantiems asmenims - prieš deginimąsi buvo duodama vaisto naltreksono. Naltreksonas blokuodavo endorfinų išsiskyrimą į odą deginimosi metu. Pastebėta, kad po vaisto skyrimo besideginantiems greitai atsirasdavo nutraukimo reiškinių – pykinimas, nerimas, dirglumas. Jau tada daryta prielaida, kad reguliari UV spinduliuotė gali sukelti panašius pokyčius organizme, kaip kad sukelia, tarkim, narkotiniai preparatai.

Dar vėliau buvo atliktas kitas įdomus tyrimas. Jo metu paaiškėjo, jog dažnai besideginantys asmenys gali atskirti UV spindulių ir ne UV spindulių deginimosi įrangą. Kaip? UV spindulių emisija, anot dalyvių, leidžia labiau atsipalaiduoti, sukuria geresnę nuotaiką, netgi palengvina skausmą. Manoma, kad tai vėlgi susiję su laimės hormonų endorfinų išsiskyrimu. Yra ir kita teorija, teigianti, kad žmogus natūraliai siekia saulės spindulių, nes jo organizmui būtinas vitaminas D. Šis vitaminas geriausiai gaminasi būtent saulėje.

O štai birželio gale žurnalas „Cell“ išspausdino publikaciją, kuri dar rimčiau pagrindžia teoriją, jog reguliarus deginimasis aktyvina tuos procesus organizme, kurie reikalingi priklausomybei susidaryti. Žurnale aprašyti tyrimai, atlikti su laboratorijos gyvūnėliais. Kol kas negalima garantuoti, jog identiški procesai vyksta ir žmogaus organizme, tačiau mokslininkai pasiryžę tuo klausimu padirbėti daugiau ir detaliau. Eksperimento pradžioje buvo nuskustos laboratorijos pelyčių nugaros. Šios pelytės gaudavo kasdieninę UV spinduliuotės dozę šešias savaites iš eilės. Pasitelkus formules ir koeficientus apskaičiuota, jog pelytėms skirta UV spinduliuotė prilygtų kasdieniniam žmogaus deginimuisi po 20-30 minučių saulėkaitoje vidury dienos.

Jau pirmąją savaitę padidėjo beta endorfinų išsiskyrimas pelyčių organizme. Įdomu ir tai, kad pelytės ilgainiui tapo mažiau jautrios temperatūrų kaitai ir stipresnei spinduliuotei. Taigi yra tikimybė, kad UV spinduliuotė organizme sukelia ir skausmą malšinantį poveikį.

Vėliau tyrimo metu buvo vartotas ir opioidų receptorius blokuojantis preparatas, kuris sukėlė nutraukimo reiškinius ir dar labiau sutvirtino UV spindulių priklausomybės teoriją. Šį tyrimą inicijavo Masačiusetso pagrindinės ligoninės onkologas David Fisher ir jo kolegos. Onkologą motyvavo grėsmingai augantis sergančiųjų odos vėžiu skaičius JAV ir visame pasaulyje. Anot jo, tyrimas parodė, jog UV spinduliuotė sukėlė didesnį beta endorfinų išsiskyrimą bei padidino laboratorinių gyvūnų toleranciją skausmui ir pakeitė jų elgesį.

Kitų specialistų nuomonė: ir tiesa, ir ne

Reaguodami į šį tyrimą ir klausimą, ar visgi saulė gali sukelti priklausomybę, pasisako ir kiti sveikatos apsaugos specialistai. Pavyzdžiui, dermatologai, psichiatrai. Štai dermatologas Steven Feldman iš Wake Forest universiteto medicinos mokyklos (JAV) pritaria, kad visuomenė yra plačiai informuojama apie saulės neigiamą poveikį sveikatai ir mažiau informuojama apie galimą priklausomybę nuo saulės spindulių. Anot Feldmano, tokie ir panašūs tyrimai po truputį moksliškai pagrindžia tai, ką mes galbūt seniai žinojome, bet į ką niekuomet nekreipėme dėmesio. Tačiau yra ir kita medalio pusė – net jei saulė žalinga sveikatai ir dar sukelia priklausomybę, tam tikros žmonių grupės vis tiek jaučia poreikį degintis. Pavyzdžiui, paaugliai. Mat kūno kultas labai stiprus paauglystėje, o įdegis siejamas su gražiu ir patraukliu įvaizdžiu. Kaip su išoriniu grožiu siejamas ir lieknumas. O kas paauglystėje svarbiau nei noras visiems atrodyti gražiam ir patraukliam?

Psichiatras iš Teksaso universiteto Bryon Adinoff numoja ranka į tai, kad tyrime nedalyvavo nė vienas psichiatrijos specialistas, ir patikina, kad palaiko onkologo inicijuotą tyrimą ir priklausomybės nuo saulės teoriją. Anot jo, tyrimas aiškiai parodo, kad gyvam organizmui UV spinduliuotė sukelia pakitimus, vedančius į priklausomybę. „Deginimasis kelia pasitenkinimą, taigi gali sukelti ir priklausomybę“, - teigia jis.

Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Štai priklausomybes tyrinėjantis mokslų daktaras David Belin iš Kembridžo universiteto idėją vertina skeptiškai.

„Aš nesu prieš išsamesnius, platesnius ir toliau atliekamus tyrimus apie priklausomybę nuo UV spindulių, tačiau šis ir panašūs tyrimai kol kas dar nieko nepagrindžia. Juk jei pelytės būtų priklausomos nuo UV spinduliuotės, jos visą laiką norėtų išbūti tik po UV spinduliuote, nereikėtų nei maisto, nei nieko kito. O tyrimas apie tai visiškai nekalba ir palieka nuošalyje. Kita vertus, jei pats žmogus galėtų būti priklausomas nuo saulės, kaip gali būti priklausomas nuo cheminių medžiagų (narkotikai, alkoholis ir pan.), tai dėl deginimosi saulėje ar soliariume jis paaukotų šeimą, darbą. Išvažiuotų į kokį kurortą Prancūzijoje visus palikęs ir niekada negrįžtų“.

Tokios pačios nuomonės ir psichofarmakologė Clare Stanford. Anot jos, tyrimai šimtu procentu neįrodo, jog laboratoriniai gyvūnėliai tapo priklausomi nuo UV spinduliuotės, o juolab kad priklausomas gali tapti žmogus. Dar reikėtų įrodyti, jog pelės atskiria UV spinduliuotę nuo ne UV spinduliuotės ir siekia būtent UV spinduliuotės.

Saugiai ir gražiai

Nepaisant to, kad klausimas dėl priklausomybės nuo saulės taip ir nelieka iki galo aiškus, saulės neigiamas poveikis sveikatai su priklausomybe ar be jos ir taip didelis. Tad kaip turėti spindinčią, įdegusią odą ir nekenkti sau?

Dermatologų mėgstamiausias atsakymas: „Klastokite įdegį“. Klastokite, nerizikuodami sveikata. Dar nė karto savaiminio įdegio priemonės nebuvo susietos su padidėjusia odos vėžio rizika. Kremai, purškalai, servetėlės – pasirinkimas didelis, o tobulėjant sudėčiai ir tekstūrai, tobulėja ir kūno padengimas bei išgaunamas natūralaus įdegio efektas. Žinoma, savaiminio įdegio priemonės nesukels endorfinų išsiskyrimo ir nepagerins nuotaikos akimirksniu, tačiau tam yra ir kitokios veiklos. Pavyzdžiui, sportas. Sarah Williams, organizacijos „Cancer UK“ specialistė, teigia: „Nors mums visiems saulė būtina dėl stiprių ir sveikų kaulų, esant intensyviai spinduliuotei, būtina apsaugoti save. Pavėsis, ne mažiaukaip 15 SPF apsauginė priemonė ir mėgavimasis savo natūralia odos spalva. Jei vis dėltonegalite gyventi be įrudusios odos įvaizdžio, paprasčiausiai jį įgykite be saulės spindulių ar soliariumo“.

Šaltiniai

Skin β-Endorphin Mediates Addiction to UV Light. Gillian L. Fell Kathleen C. Robinson Jianren Mao Clifford J. Woolf David E. Fisher. Cell. Volume 157, Issue 7, p1527–1534, 19 June 2014

American Cancer Society. 2009 Cancer Factsand Figures.

Kaur M, Liguori A, Land W, et al. Induction of with drawal-like symptoms in a small randomized, controlled trial of opioid blockage in frequent tanners. J Am Acad Dermatol 2006; 54:709–11.

Kaur M, Feldman SR, Liguori A, et al. Indoor tanning relieves pain. Photodermatol Photoimmunol Photomed 2005; 21:278.

https://www.nhs.uk/news/2014/06June/Pages/Sun-tanning-addictive-suggests-study.aspx