ŽIV nebegresia Lietuvai? (1)

Pasirodė nauja Jungtinių Tautų ataskaita apie vieną iš žymiausių ligų pasaulyje. Joje teigiama, kad susirgimų skaičius nuo 2001 iki 2012 metų sumažėjo 33 procentais. Tai bendras, arba kombinuotas, procentas. Vaikų susirgimų skaičius yra pasikeitęs dar reikšmingiau. Jų kiekis sumažėjo 52 proc.. Pagrindinė to priežastis – galimybė gauti antiretrovirusinį gydymą. Tarptautinė parama išplėtė gydymo galimybes visame pasaulyje, įskaitant pavojingiausią – Afrikos regioną.

Reklama

Šalys, kuriose naujų ŽIV atvejų sumažėjo daugiau nei 50 proc. atvejų:

1. Belizas

2. Botsvana

3. Kambodža

4. Dramblio Kaulo Krantas

5. Džibutis

6. Dominikos Respublika

7. Eritrėja

8. Etiopija

9. Gabonas

10. Gana

11. Indija

12. Jamaika

13. Liberija

14. Malavis

15. Mianmaras

16. Nepalas

17. Nigeris

18. Nigerija

19. Papua Naujoji Gvinėja

Ir 25. Ukraina

Ataskaitoje teigiama, iki 2012 metų pabaigos apie 9,7 mln. žmonių mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse buvo pradėti gydyti antiretrovirusiniais preparatais, tai sudarė beveik 20 procentų padidėjimą tik vienerius metus. 2011 metais JT valstybės narės sutarė  pasiekti, kad gydymą gautų 15 milijonų žmonių per metus iki 2015 m.

Visa tai nėra tik įvadas, nėra tik aprašas. Tai situacija, kuri gali greitai kisti. Kad ir keista, didesnis pavojus yra likęs toms šalims, kuriose šios ligos situacija nėra labai grėsminga. Tai klostosi dėl įvairių priežasčių. Didžiausios iš jų – psichologinės.

Specialistai jas formuluoja taip:

Jeigu ligonių, sergančių šia liga, mažai, – tai jai politiškai suteikiamas žemas prioritetas.

Jeigu ligos paplitimas žemas, – tai prilyginama mažo pavojaus situacijai: „nėr čia ką ir šnekėt“.

Nedidelis ligos paplitimas nesukelia noro ir valios skirti rimtus atkirčius ŽIV.

Maža išvada: mažas ligos paplitimas = man tai nepavojinga.

Pažvelgus į jau esamą ligos plitimo istoriją, galima rasti tokių pavyzdžių, kurie reikalauja rimčiau vertinti situaciją. Vienas iš populiariausių ŽIV plitimo būdų – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas ir nesaugūs lytiniai santykiai. Kartais – abu kartu, dažnai kai sekso darbuotojai ar darbuotojos yra ir kvaišalų vartotojai.

Lietuvoje išskirčiau kelias aiškias grupes; jaunimą, švirkščiamųjų kvaišalų vartotojus, sekso darbuotojus, asocialius gyventojus.

Pirmoji – didžiausia gyventojų dalis. Profilaktikos priemonės beveik akivaizdžios – sukurti tokius gyvensenos įgūdžius, jog nekiltų grėsmės užsikrėsti ŽIV. Išmokyti gyventi sveikai yra žymiai pigiau nei po to ilgai ir brangiai gydyti.

Antroji grupė formuojasi stichiškai, todėl tiksliai numatyti, kada ir kur ji atsiras, koks yra tikslus jos dydis – beveik neįmanoma. Todėl būtina turėti nuolatinį idėjų, žmonių ir lėšų rezervą prevenciniam ir profilaktiniam darbui.

Trečioji grupė turi savo veiklos ypatumus, apie kuriuos reikėtų rašyti atskirai, ji iš dalies panaši į antrąją, bet turi savo specifiką.

Paskutinė išskirtoji grupė šiuo metu yra mažai žinoma. Buvę kaliniai, degradavę miestų ir kaimų gyventojai nuolat pildo šią grupę. Jos užsikrėtimo lygis nėra tiksliai žinomas, bet pas mus gydymo sistema galų gale su jais susiduria. Darbas su šiais gyventojais yra dirbamas dažnai tik tuomet, kai žiemą jie patenka į socialinių ir labdaros darbuotojų akiratį.

Lietuva kol kas garsėja kaip mažai ŽIV išplitimu pasižyminti šalis. Pasaulinė sveikatos organizacija siekia sustabdyti ŽIV epidemiją ir tai kol kas daro sėkmingai. Tačiau negalima visai nusiraminti, jog viskas gerai. Pas mus jau buvo atvejis, kai buvo sužinota, kiek naujų atvejų užfiksuota Alytuje. O ir kituose regionuose skaičius iš lėto didėja. Nusiraminti – dar anksti.