Jei jūs dalyvaujate gyvenime – tai darote klaidas.
Bet jei jūs iš jų nesimokote – būsite priversti pasikartoti.
Prieš pradėdamas rimtąją dalį noriu pacituoti vieną mintį iš dešimties metų senumo straipsnio: „Klaipėdos miesto tarybos narys Valdemaras Anužis "Vakarų ekspresui" sakė: "Jeigu skubiai nebus imtasi radikalių prevencijos priemonių, o apsiribojama vien skambiomis frazėmis bei visuomenės gąsdinimu, kaip kad daro AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas, greitai ir Lietuvoje bus taip, kaip Kaliningrado srityje, kur narkomanai nešvariais švirkštais bado praeivius“.
Buvau per tuos dešimt metų Kaliningrade, nepavyko man rasti tų, kurie bado švirkštais gatvėse, o Lietuvos situacija pagal sergamumą AIDS – viena iš geriausių Europoje.
Gryna statistika. Lietuvoje per ŽIV/AIDS registravimo laikotarpį 1988–2012 m. AIDS nustatyti 333 atvejai, nuo AIDS mirė 145 asmenys. Pernai Lietuvoje užregistruoti 38 nauji AIDS ir 28 mirties nuo AIDS atvejai. Š. m. sausio 1 d. duomenimis, iš viso Lietuvoje užregistruota 2060 ŽIV infekuotų asmenų, iš kurių daugumą sudaro vyrai (1687 asmenys). 2012 m. Lietuvoje užregistruota 160 naujų užsikrėtimo ŽIV atvejų (114 vyrų ir 46 moterys), 2011-aisiais buvo nustatyti 166 atvejai. Dažniausiai ŽIV plito per injekcinių narkotikų vartojimą. Šiuo būdu užsikrėtė 62 asmenys (38,7 proc.), lytinių santykių metu užsikrėtė 57 asmenys (35,6 proc.). Daugiausiai užsikrėtusiųjų nustatyta nuo 25 iki 29 m. amžiaus grupėje.
Toks įvadas į problemą tik iš pirmo žvilgsnio optimistinis. Taip, Lietuva labai anksti pradėjo šios ligos prevencijos programas ir todėl turi kai kurių pasiekimų.
Pasaulyje 2011 m. kasdien ŽIV užsikrėtė daugiau nei 2400 žmonių amžiaus grupėje nuo 15 iki 24 metų, t.y. jaunimas sudarė apie 40 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV tarp visų suaugusių žmonių. Visame pasaulyje žmonių, užsikrėtusių ŽIV per metus, mažėja: 2011 m. 20 proc. užsikrėtė mažiau nei 2001 m. Tačiau yra šalių, kur nuo 2001 m. naujų ŽIV infekcijos atvejų per metus daugėja, tai Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalyse – 35 proc. Europoje 2011 m. naujai ŽIV užsikrėtė 88 000 asmenų.
Dabar apie lygius. Nenorėdamas būti šališkas, rėmiausi tarptautiniais standartais. Paėmiau paskutinius skaičius, pagal gyventojų skaičių su ŽIV/AIDS. Atmečiau kelias dešimtis valstybių, kurios nepateikė duomenų, todėl turime tik 143 valstybes, o Lietuva užima 137 vietą, arba septintą nuo galo. Pradžioje yra Afrikos šalys, tiesa, JAV yra 8 vietoje, o Rusija 11.
Valstybių reitingas pagal žmonių, turinčių ŽIV/AIDS, skaičių:
8 | Jungtinės Amerikos Valstijos | 1 200 000 |
11 | Rusija | 980 000 |
118 | Danija | 5 300 |
119 | Belizas | 4 800 |
120 | Turkija | 4 600 |
121 | Norvegija | 4 000 |
122 | Bulgarija | 3 800 |
123 | Surinamas | 3 700 |
124 | Libanas | 3 600 |
125 | Azerbaidžanas | 3 600 |
126 | Gruzija | 3 500 |
127 | Singapūras | 3 400 |
128 | Vengrija | 3 000 |
129 | Šri Lanka | 2 800 |
130 | Honkongas | 2 600 |
131 | Suomija | 2 600 |
132 | Naujoji Zelandija | 2 500 |
133 | Tunisas | 2 400 |
134 | Barbadosas | 2 100 |
135 | Čekija | 2 000 |
136 | Armėnija | 1 900 |
137 | Lietuva | 1 200 |
138 | Omanas | 1 100 |
139 | Bosnija ir Hercegovina | 900 |
140 | Žaliasis Kyšulys | 775 |
141 | Jordanija | 600 |
142 | Bermudų salos | 163 |
143 | Grenlandija | 100 |
Šaltinis čia.
Taigi ne toks baisus velnias, kaip jį piešia. Medicina jau turi priemonių stabdyti ŽIV/AIDS. Tik reikia anksti pastebėti užsikrėtimą ir nuolatos gydytis. O ir gydymas visuomenei kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių litų per metus. Bet kuri liga turi daug sudėtinių dalių – tai ir gydymas, ir socialinės problemos, ir galų gale kaštai bei atsakomybės.
Ar turi visuomenė mokėti už gydymą, jei žmogus užsikrėtė pats? Kiek laiko reikia padėti žmogui, nuo kada jis turi apsimokėti savo gydymo išlaidas? Kaip atsakingas asmuo, kuris kitus užkrečia sąmoningai? Tai ne moralės klausimai, tai neišgydyti vaikai ar seneliai, nes lėšos visų gydymui yra ribotos. Buvo, yra ir bus. Kuo mediciniškai ir politiškai skiriasi žmogus, užsikrėtęs ŽIV, nuo žmogaus, sergančio hepatitu?
Visi šie klausimai atveria tas visuomenės ir atskirų grupių nuostatas, kurios jau yra susiklosčiusios Vakarų Europos visuomenėse. Požiūris į žmones, infekuotus ŽIV, yra panašus į požiūrį į žmones su psichine negalia. Tarybų Sąjungoje jų nebuvo, o jei ir pasitaikydavo, tai kokiame nors sąmonės užkampyje. Dabar keliama idėja, jog ši žmonių grupė yra įprastinė bendruomenės dalis. Tiesa, iki siekiamo rezultato dar toloka, bet yra formuojama tokia kryptis. Panašiai ir su ŽIV. Tačiau skirtingai nuo psichikos ligų, pirmoji neigiama stigma yra pačių susirgusių. O juk užsikrėsti galima ir kirpykloje, poliklinikoje ar net ligoninėse. Vadinasi, ne tik „blogiukai“ gali tapti ŽIV viruso nešiotojais, bet ir kūdikiai ar vaikai, kurie net to nesuvokia. ŽIV/AIDS jau mediciniškai stabdoma, kartais net išgydoma. Todėl reikia ne panikuoti, o pradėti gydytis.
O štai visuomenės požiūrį keisti labiau sudėtinga. Visuomet yra žmonių grupės, kurios kaltinamos dėl nesamų trūkumų. Tai gali būti benamiai, čigonai ar žydai, užsieniečiai ir panašiai. Kartais gali būti ir vietiniai chuliganai. Pertvarkyti bendruomenės nuomonę reikia daug laiko ir pastangų. Galima ir nustebti, bet ir dalis medikų laiko AIDS amoralia liga, kuri radosi dėl netinkamo elgesio: kvaišalų vartojimo ar anormalių lytinių santykių. Liūdna, bet jie pasąmonėje sergančius suvokia kaip gyvenimo atmatas, o ne bendrą visuomenės dalį. Kita nepriimtinumo pusė yra baimė, baimė užsikrėsti pačiam ar netyčia perduoti ligą vaikams ar artimiesiems. Nors daugelis ir žino, kad šis susirgimas perduodamas tik per skysčius, tačiau... Baimės akys – didelės.
AIDS ligos baimės gali būti ir yra pačios įvairiausios: nuo moralinių vertinimų (bausmė už blogą elgesį) iki išskirtinumo suvokimo (jie kitokie nei visi). Nesinori daryti išvadų už visą visuomenę: ŽIV/AIDS yra liga, kuri ne taip seniai atsirado, tikėkimės, kad gana greit ir išnyks.
Vytautas Valevičius