Vytautas Valevičius. Savigyda nereikalingais vaistais(1)

Gydyti ir gydytis reikia mokėti. Gydymui sukurta visa profesinė ir neprofesionalų struktūra, o sveikatos švietimas, deja, kol kas dažnokai dar nepasiekia sveiko proto. Taip, šiuolaikiniai vaikai labiau nei ankstesniais laikais sužino daug svarbių dalykų, labai spaudžiami mokyklose, tačiau neigiamų dalykų kažin kodėl nemažėja.

Reklama

Anatomiją ir biologiją mokosi visi vaikai, bet kaip veikia žmogų vaistai ir higiena – pamiršta gana greitai. Pavyzdžiui, jeigu skauda galvą – padės viena kokio nors vaisto tabletė ar kapsulė, jei čiaudime – kita vieno vaisto ar jų mišinio dozė. Beveik taisyklė: jei skauda – tabletė arba bent tepalas. Nesakau, kad tai visuomet blogai, bet dažnokai sukelia nelemtų pasekmių.

Pradėsiu nuo santykinai akivaizdžių dalykų. Keletas statistinių skaičių. Nenorėdamas užgauti mūsų šalies piliečių ar kaimynų, pateiksiu JAV duomenis.

2012 metais mirčių nuo receptinių opioidinių analgetikų, kurie vartojami skausmui mažinti, perdozavimo padidėjo beveik iki 17 tūkst. per metus.

2009 metais į skubios pagalbos skyrių dėl vaistų vartojimo ydų kreipėsi beveik 4,6 mln. žmonių, iš jų apie pusę (49,8 proc., arba 2,3 mln.) - dėl nepageidaujamų reakcijų į vaistus ir beveik pusė (45,1 proc., arba 2,1 mln.) turėjo priklausomybę nuo vaistų ar piktnaudžiavo jais.

Medicininės pagalbos poreikis dėl piktnaudžiavimo receptiniais vaistais per pastaruosius septynerius metus padidėjo 132 proc., opioidų turinčių vaistų piktnaudžiavimas padidėjo 183 proc.

Nors tai akivaizdūs faktai, tačiau mirčių nemažėja. Kokios gi galėtų būti šito priežastys? Matau net kelias. Visų pirma žmogus manosi esąs „išmanus“ ir lengvai tarsi nustato priežastį ir metodą jai pašalinti. Kitaip sakant, perdėtas vaistų vartojimas remiasi neteisinga diagnoze, kurią žmonės nustato patys sau ar artimiesiems, bei tikėjimas „stebuklinga“ vaisto galia. Yra ir kitų priežasčių, iš kurių noriu atkreipti dėmesį į klaidinančią reklamą per televizijos laidas. Vaistinės neretai vaistus traktuoja tik kaip parduotiną prekę, taikydamos įvairias nuolaidas ir taip skatindamos įsigyti visai nereikalingų vaistų. O dabar kiek nuosekliau.

Pradėti reikia nuo kompetencijos arba išmanymo. Gydytojai tam ir egzistuoja, kad likusieji galėtų mažiau išmanyti apie ligas ir jų šalinimą. Tai yra visuomenės darbo pasidalijimas. Bėda tik ta, kad dėl kiekvieno mažmožio pas gydytoją nelėksi: ir eilės ten visokios, ir susirgimo reikšmė maža. O dar ir pats lyg ir turėtum „susitvarkyti“. Tuomet eini į vaistinę ir prašai vaistų. Kyla logiškas klausimas – kas gi dabar nustato ligą, t.y. diagnozę? Jeigu tai vaistininkas, tai tuomet jis viršija savo kompetenciją. Aišku, nesunku pasakyti, kad dėl kiekvieno čiaudulio gydytojo neieškosi, pakaks pasitarti ir vaistinėse. Tačiau kas nubrėš ribą, už kurios vaistininkui nederėtų eiti? Šią situaciją itin iškreipia „ekonomizuota“ vaistų pardavimo tvarką, kai vaistininkas privalo parduoti daugiau ir brangesnių vaistų. Jam nėra kada padėti, reikia parduoti, parduoti, parduoti. O čia dar TV reklama, kuri demonstruoja stebuklingus vaizdus iš nesveikuolių pasaulio. Pirkėjas vaistinėje tuomet ir reikalauja: duok man to, duok man šitą.

Ar yra išeitis? Taip. Jeigu nori konsultuotis su gydytoju dėl kiekvieno mažmožio – yra telemedicina. Ji leidžia kvalifikuotai patenkinti smalsuolių žingeidumą, tereikia tik apmokėti sąskaitas. Šios paslaugos plitimas JAV aiškiai nurodo būsimos raidos kryptį tiek vyresnio amžiaus žmonėms, tiek jaunoms šeimoms, kai patarimas yra būtinas kaip oras. Dažnai jau konsultacija užtikrina teigimą rezultatą.

Kita ligonio ir vaistininko santykio dalis yra atsakomybė. LSMU Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros lektorė Jurgita Daukšienė vaistininkai.lt skelbia: „Savigydos procese svarbią vietą užima vaistininkai. Vaistininkai yra pagrindiniai, o kartais ir vieninteliai sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos kreipiasi pacientai, priimdami savidiagnozes bei nereceptinio vaisto pasirinkimo sprendimus. Todėl labai svarbu, jog pacientai gautų savalaikę, tinkamą ir kokybišką informaciją apie savo negalavimą ir pasirinktą medikamentą. Farmacininkai turi atitinkamų žinių ir galimybių padėti pacientams – suteikti tinkamą, kokybišką ir savalaikę informaciją, kaip tinkamai pasirinkti ir vartoti vaistą, bei įvertinus situacija patarti, kada reikėtų kreiptis į kitus sveikatos priežiūros specialistus.“

Aišku, tai oficialu, bet ir tai gerai. Man vis kirba tas pats klausimas: o kas gi atsakingas, jei farmacininkas padarys klaidą? Ligoninė atsako pagal žalos padarymo įstatymą, o vaistininkas? Kodėl neatsakinga televizija, propaguojanti medikamentinį gydymą vietoj sveikos gyvensenos? Klausimas visai neretorinis, jis nukreiptas į ateitį. Kas pigiau: gydyti būsimą ligonį ar pasiekti, jog žmonėms nereikėtų kreiptis į gydytojus?

Aišku, kad savigyda buvo, yra ir bus. Bet dar kartą noriu pabrėžti tų pačių farmacininkų mintį: „Gydydamiesi patys pacientai pirmiausia prisiima atsakomybę dėl savigydai įsigytų medikamentų vartojimo. Jeigu individai renkasi savigydą, jie turėtų sugebėti atpažinti simptomus, kuriuos jie gydo, įvertinti, ar jų būklė yra tinkama savigydai, pasirinkti atitinkamą savigydos vaistą bei laikytis vaisto vartojimo nuorodų, kurios parašytos informaciniame lapelyje“.

Galima pakišti paršą farmacijos pramonei ir vartoti tik žoleles. Bet čia ir vėl galioja taisyklė: net ir žoliniai preparatai, įvairios vaistažolių arbatos, netinkamai vartojami, gali padaryti žalos sveikatai. Atlikus tyrimus aptinkama, kad nuodingi gali būti net ir tradiciniai seniai vartojami preparatai. Pavyzdžiui, nustačius, jog šalpusnis gali sukelti toksinį kepenų pažeidimą, jį vartoti jau uždrausta.

Gyvename sudėtingame pasaulyje, apsupti pačių „protingiausių“ prietaisų. Atrodytų, jog gyvenimas turėtų lengvėti. Bet, deja, yra priešingai. Ne veltui atradau tokią taisyklę: asmens ir jo mobiliojo telefono IQ koeficientas yra pastovus dydis. Augant prietaiso išmanumui, žmogus... netobulėja. Vaistai yra būtini, bet reikia pripažinti, jog vaistai yra nuodas. Viena jis taiso, kita – gadina. Todėl siekiamybė yra ne idealus gydymas, o sveikata, kuri yra gydymo priešybė. Niekas gi negydo sveikų.