Vytautas Valevičius. Kokios medicinos reikia?
Yra keletas problemų, kurias galima aptarinėti visada – tai oras ir sveikata. Na, oras, kaip sakoma, nepriklauso nuo orų prognozės. O sveikata? Štai čia kiekvienas gali pasireikšti ir pakalbėti.
Žmones pagal savijautos būsenas galima padalinti į tris grupes: sveikus, sergančius ir atsigaunančius arba besireabilituojančius. Pažiūrėkime, kaip skiriamos lėšos ir kiti ištekliai vadinamajame sveikatos biudžete. 99 proc. skiriami ligoms ir jų gydymui, truputis reabilitacijai, o trupinėliai - sveikatai. Jei tai palygintume su automobilių pramone, tai pamatytume, kad pagrindinės lėšos skiriamos remontui ir atsarginėms detalėms, šiek tiek to rezultatų pritaikymui, o gamybai tektų mažiau nei vienas procentas resursų. Ar tai galėtų būti gyvenimiška?
Aišku, kad analogija nėra tikslus metodas, tačiau ji leidžia vaizdžiai parodyti, kaip mūsų (ir ne mūsų) politikai mato sveikatą. Pagrindinis dėmesio taškas – sulūžęs automobilis, arba ligos ir jų gydymas. Abejotina tokio suvokimo vertė. Manau, kad pagrindinis sveikatos sistemos tikslas yra sugebėjimas mažinti nesveikų ir didinti sveikų žmonių, gyvenančių visuomenėje, skaičių. Net ilgas ligonių gyvenimas nėra tikslas, o tik laikinoji priemonė. Šiuo metu net vyrauja kitas matavimo rodiklis: sveiko gyvenimo metai. Taigi ir dėmesys turi krypti ne tiek į „remontą“, t.y. gydymą, kiek į sveikatą, t.y. sugebėjimą „nepatekti“ į gydyklas. Patekimas pas gydytoją dėl palūžusios sveikatos turi būti suvokiamas kaip problema, kaip negerovė, kaip „gamybos“ klaida. Gyventojo įprastinė būsena privalo būti normalumas, o ne atsitraukimas nuo jo. Tampa akivaizdu, kad visokių ligų prevencija arba siekimas jų išvengti yra standartas. Vadinasi, reikia pakeisti visuotinį požiūrį į priešingą dabar vyraujančiam. Būtina suprasti, kad ligų prevencija yra investicija, o ne išlaidos.
Tačiau grįžkime prie medicinos. Ji buvo, yra ir dar ilgai bus. Net ir tuomet, kai žmonija išmoks pakeisti senas mūsų kūno dalis į naujas. Ir tai reikės mokėti daryti, nes žmogaus organizmo iki šiol nepažįstame. Bet tai ateityje. O dabar tenka aiškintis, kokios medicinos mums reikia.
Neseniai amerikiečių spaudoje perskaičiau straipsnį apie medicinos, kaip visumos, poreikius. Autorius mano, kad lėšos, skiriamos medicinai, bus ribotos, nors ir gana didelės. JAV valstybės biudžete jos greitai pasieks 20 procentų ribą. Tačiau brangiausia sistema nėra pati geriausia. Pagal įvairius kriterijus ji yra tai penktoje, tai vienuoliktoje vietose. Tiesa, tai viena iš labiausiai augančių veiklos sričių ir pagal užimtumą, ir pagal problemas. Gerų gydytojų trūksta visame pasaulyje, bet vidutinis atlyginimas JAV yra vienas iš aukščiausių. Tiesa, ir gydymo kaina bene aukščiausia pasaulyje. Atskiri vaistai Australijoje ar Europoje gali kainuoti dešimtis kartų pigiau. Nereikalingo gydymo ir korupcijos lygis taip pat aukštokas. Tačiau tai apie trūkumas. O ko gi reikia dabartinei medicinos sistemai?
Žurnale „Lancet“ paskelbtas straipsnis „Sveikos visuomenės paslaptys“ (The secrets of a healthy society). Jame daug atsakymų. Vardinti galima daug, bet pagrindinis laikmečio bruožas yra tas, kad visuomenės pasikeitimai ėmė greitėti ir tapo stipriai priklausomi nuo naujausių technologijų kaitos. Vadinasi, ir medicinos sitema turi nuolatos naujintis, vienaip ar kitai panaudojant atsiradusias technologijas. Automatiškai išeina, kad visi medicinos darbuotojai tampa pasikeitimų dalyviais, todėl tampa matoma būtinybė nuolat mokytis, t.y. reguliarai atnaujinti žinias, įsisavinti naujas. Toks procesas turi būti kontroliuojamas ir privalomas. Medicinos darbuotojams teks mokytis visą gyvenimą.
Antrasis bruožas – naujos technologijos keičia ligonio ir medicinos darbuotojo santykį. Pirmųjų skaičius auga, o antrųjų reikia vis mažiau dėl galimybių įjungti „išmaniąsias“ technologijas, kurios primena, kuomet gerti vaistus, pamatuoja kraujospūdį ar leidžia iš namų konsultuotis su gydytoju ar kitu medicinos darbuotoju. Kol kas mums tai atrodo fantastiškai, bet laikas lekia, skrieja ir po kelerių metų mes turėtume įeiti į tokias pasaulines struktūras.
Kiek tolesnė ateitis skyla tarsi į keletą krypčių. Aiškiausiai matyti ankstyvosios diagnostikos stiprėjimas. Jis apima ir dar apims vis naujas ligas. Tai gerai, nes leidžia aptikti nukrypimus vis ankstesnės stadijos, bet, kita vertus, geresnės bei gilesnės žinios „didina“ ligų skaičių, t.y. kas anksčiau nebuvo stebima ar matoma, tampa pripažintais susirgimais. Kita, kiek mažiau matoma tendencija yra sveikatos švietimas. Čia aš visai neturiu galvoje plakatus, brošiūras ar vaistų laidas per televiziją. Dabartinė medicinos sistemos paradigma reikalauja lygiaverčio paciento ir mediko pokalbio, bendravimo. Gydytojas turėtų paaiškinti gydymą ir jo ypatybes, bet... Ar kiekvienas gali tai suprasti? Jau pas odontologą kyla gydymo neaiškumų, o ką besakyti apie ginekologą ar kardiologą. Apklausos aiškiai rodo nesusikalbėjimą jau vien dėl to, jog žmonės neprivalo būti gydytojais. Tiesa, čia kyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimai. Gydytojai irgi būna blogi, ką daryti pacientui? Vadinasi, žmonių žinojimas apie dabartinę mediciną turi būti pakankamas, kad galėtų vertinti sveikatinimo ir gydymo priemones, kaštus. Gal tai reikėtų vadinti medicinine kultūra. Jos radimuisi tarnauja sveikatos švietimas.
Medikai sukaupia vis daugiau duomenų apie pacientus. Atrodytų, jog tai gerai: kuo daugiau žinai, tuo geriau gali pažinti ir padėti. Tačiau gyvenime yra kiek kitaip. Vieni turi duomenis apie dantis, kiti apie kepenis ar širdį, treti - apie gyvenimo ypatybes. Taigi duomenų daug, jie išbarstyti ir mažai naudojami. Kita medalio pusė yra siauras ir gilus specializavimasis, kai kitos srities duomenys tampa mažai įdomūs. Taigi reikalingi specialistai, mokantys sujungti įvairių sričių duomenis apie viena klientą, turi būti vieta, kur šie duomenys bus prieinami tokiam specialistui, o šis ir turėtų vadintis gydytoju.
