Ar visada gerai žinote, kokį grybą dedate į savo krepšį? Kas atsitiks, jei netyčia suvalgysite musmirės, skydabudės, nuodingojo nuosėdžio, o kai kurie net valgomais laikomų žaliuokių? Kaip šie grybai paveiks organizmą ir kodėl? Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovo Roberto Badaro atsakymai – leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Toksikologo užrašai“. Pradžia – čia.
Muscimolis (iboteninė rūgštis)
Kvaišalų ieškantys žmonės dažnai susigundo paprastosiomis musmirėmis (Amanita muscaria), nes jose yra haliucinacijas sukeliančio muscimolio. Paprastoji musmirė stebina savo grožiu – iš tolo raudonuoja jos kepurė su baltais taškeliais.
Muscimolis veikia smegenų žievę, Amono ragą ir smegenėles. Toks poveikis kyla suvalgius 2–4 musmirių kepurėles – 15–20 miligramų muscimolio.
Muscimolio turi ir margoji musmirė (Amanita pantherina) bei varpelinis mėšlinukas (Panaeolus sphinctrinus). Apsinuodijus šiais grybais, iš pradžių sutrinka koordinacija, nusilpsta raumenys, kyla nerimas, vėliau ima dvejintis akyse, prasideda haliucinacijos, euforija, kartais – psichozė, traukuliai, ištinka koma.
Psilocibinas
Paprastoji skydabudė (Pluteus salicinus), glotniagalvė (Psilocybe) – šie Lietuvos miškuose augantys grybai turi tokių pat savybių, dėl kurių indėnai vadino grybus magiškais ir naudojo religinėse apeigose.
Tyrinėdamas grybus, šveicarų chemikas Albertas Hofmannas pirmą kartą išskyrė psilocibiną. Šį medikamentą gydytojai skirdavo nuo įvairių psichikos sutrikimų, vėliau tokia praktika buvo suabejota, o 2001 metais psilocibino eksperimentai buvo atnaujinti. Žmogaus organizme psilocibinas virsta psilocinu. Džiovinti grybai turi apie 2 proc. nuodų. Psilocibino dozė yra skaičiuojama pagal džiovintų grybų kiekį. Nuodingi grybai kramtomi žali arba virti, kai kas juos drąsiai nuryja. Vidutinė dozė – apie 2 gramus grybų, didelė – 3–5 gramai. Nėra nustatytos mirtinos dozės.
Psilocibino poveikis juntamas maždaug po valandos, o efektai skirstomi į laukiamus, neutralius ir neigiamus.
Magiškieji grybai ne veltui buvo garbinami – nuobodūs darbai pasidaro įdomūs, kai kuriuos išgyvenimus lydi religiniai potyriai. Psilocibinas sukelia vaizdines ir garsines haliucinacijas, gerėja nuotaika, prasideda euforija, ima nepaliaujamas juokas, intensyvėja kūrybinis mąstymas, didėja apetitas.
Prie neutralių efektų priskiriamas padidėjęs emocingumas, budrumas, jėgų antplūdis, laikas atrodo smarkiai sulėtėjęs. Matoma kur kas daugiau spalvų, šviesa atrodo kur kas ryškesnė, prisiminimai išgyvenami iš naujo, gali apimti mieguistumas, išsiplečia vyzdžiai. Tokio suintensyvėjusio vidinio gyvenimo kaina – pablogėjusi savijauta, kurią lydi nerimas, galvos skausmai, pykinimas, svaigimas, susilpnėjusi trumpalaikė atmintis.
Orelaninas
Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus) turi orelanino, kuris nesuyra verdant. Apsinuodijus sutrinka inkstų ir centrinės nervų sistemos veikla, priešnuodžių nėra. Šių nuodų savybės ištirtos, kai 1952 metais Lenkijoje buvo masiškai apsinuodyta nuosėdžiais. Orelaninas skyla didesnėje nei 150 laipsnių Celsijaus temperatūroje, nuodų išlieka sausoje grybienoje. Būdingi simptomai – pilvo skausmai, apetito praradimas, vėmimas. Slaptasis periodas gali trukti nuo 36 valandų iki 17 dienų. Blogiausia, kas gali nutikti apsinuodijus nuosėdžiais, – pacientas bus įtrauktas į eilę laukti donoro inksto.
Didžiojoje Britanijoje nuodingasis nuosėdis sukėlė nelaimę britų žurnalisto ir rašytojo Nicholaso Evanso, išgarsėjusio savo romanu „Aklių užkalbėtojas“, šeimai ir jo artimiesiems. 1995 metais parašytas romanas išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų, jis sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, o garsus JAV režisierius ir aktorius Robertas Redfordas pagal jį sukūrė filmą.
2008-ųjų rugsėjį N. Evansui nutikusi istorija taip pat verta plunksnos, nes ne tik jo, bet ir jo žmonos gyvybė buvo pakibusi ant plauko. „Norėjau mirti, tai buvo taip nyku“, – prisipažino siaubingą apsinuodijimą Škotijoje ištvėręs N. Evansas laikraščiui „The Telegraph“. Nuo vaikystės mėgęs grybauti N. Evansas nutarė pavaišinti ne tik savo žmoną dainų kūrėją ir atlikėją Charlotte Gordon, bet ir jos brolį su žmona. N. Evansas manė, kad parsinešė iš miško baravykų. Namie visi jį pasitiko kaip didvyrį: „Kaip nuostabu.“
„Jau dešimt metų nebuvau rinkęs baravykų, tik prisiminiau, kad jie yra kaštoninės spalvos. Aš nepastebėjau, kad grybų kepurėlių apačioje yra lakšteliai, nors baravykai jų neturi“, – apgailestavo N. Evansas.
Praėjus 36 valandoms po gurmaniškų vaišių rašytojas ir trys jo artimieji atsidūrė ligoninėje, jiems buvo taikoma dializė. Dėl nuosėdžių buvo pažeistos kepenys, inkstai ir stuburo smegenys. N. Evansui ir jo žmonai šie grybai taip apnuodijo inkstus, kad liko vienintelė išeitis – persodinti donoro inkstą.
„Pirmus metus nuodai dar tebebuvo mūsų organizme, kadangi kraujas vaikšto po visą kūną, o su juo ir nuodai. Net aštuonis mėnesius triskart per savaitę turėjau lankytis ligoninėje, ten tris valandas būdavau prijungta prie dializės aparato. Mano vyrui ši procedūra trukdavo dar ilgiau – penkias valandas. Tai buvo baisi patirtis <...>“, – pasakojo rašytojo žmona Charlotte.
2011 metais rašytojui N. Evansui buvo persodintas jo dukters inkstas.
Žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre)
Labiau paplitęs žalsvojo baltiko pavadinimas yra žaliuokė.<...> Smėlinguose miškuose dygstančią žaliuokę dzūkai vadina grybų karaliene. Žaliuokės beveik nenusileidžia baravykams, jos yra dažniausiai valgomi grybai – sūdomi, marinuojami, troškinami su daržovėmis, o žaliuokių atsargų prisiruošiama visai žiemai, nes Lietuvoje tai vieni mėgstamiausių grybų.
Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad žaliuokės nuodingos, tačiau kai kuriems žmonėms jos gali būti pragaištingos. Turintys tam tikrą genetinį polinkį asmenys neturėtų dažnai ir daug valgyti šių miško gėrybių. <...>
Toksikologijos centre patvirtinti du mirties atvejai, kai žaliuokių valgytojams tokia vakarienė buvo paskutinė. Laimei, ne visiems likimas buvo toks žiaurus – pasveiko keliolika asmenų, apsinuodijusių šiais grybais ir atsidūrusių ligoninėje.<...>
Pasaulyje pasikeitė požiūris į žaliuokes, kai 2001 metais prestižinis medicinos žurnalas „New England Journal of Medicine“ pranešė apie dvylika apsinuodijimo atvejų, užfiksuotų Prancūzijoje 1992–2000 metais. Trys jų baigėsi mirtimi. Mokslininkai nustatė, kad žaliuokės sukėlė rabdomiolizę – būklę, kai nyksta raumenys, sutrinka inkstų veikla, gali sustoti širdis. Bet oficialiai buvo pripažinta tik tai, kad žaliuokės gali būti nuodingos tik kai kuriems žmonėms ir tik jų padauginus.
Atrodo, žaliuokėse esanti medžiaga veikia ne visus žmones, tai – pigmentai, kurių sąveika su žmogaus organizme esančiomis medžiagomis gali sukelti pavojingą būklę.
Mokslinėje spaudoje aprašytą žaliuokių keliamą pavojų žmonės pajunta praėjus maždaug 24–72 valandoms po apsinuodijimo. Ištyrus tris atvejus, kai Prancūzijoje nuo žaliuokių mirė žmonės, paaiškėjo, kad visi nukentėjusieji valgė šių grybų mažiausiai triskart per 2–3 dienas. Būdingi negalavimo požymiai – sunkumo jausmas, nuovargis, silpnumas, šlaunų skausmai. Tokie pojūčiai gali užklupti ir patempus kojų raumenis, prasidėjus reumatui.
Sunkiai paaiškinamą silpnumą atskleidžia raumenų tyrimai. Pavyzdžiui, iš dvylikos pacientų, apsinuodijusių žaliuokėmis, penki sunkiai kvėpavo, nes buvo pažeista diafragma.
Jų tyrimų rezultatai nedžiugino – sutrikusią inkstų veiklą išdavė patamsėjęs nuo mioglobino šlapimas, o raumenų tonusui palaikyti būtinos medžiagos kreatino kinazės rodiklis pakilo iki patologinio. Būtent didelis kreatino kinazės rodiklis įspėja apie raumenų irimą.
Pažeista diafragma, širdis, skeleto raumenys – tokių raumenų nykimo ženklų po skrodimo buvo aptikta kūnuose ligonių, kurių medikams nepavyko išgelbėti nuo mirties.
Šie tyrimų rezultatai mokslininkams pakuždėjo mintį, kad reikėtų atlikti eksperimentus su pelėmis. Pradėjus šerti žaliuokių milteliais ir žaliuokių ekstraktu laboratorinius graužikus, jiems taip pat nyko raumenys, padidėjo kreatino kinazės rodiklis.
Taip buvo padaryta išvada – valgant daug žaliuokių per trumpą laiką gali suirti raumenys. Ši hipotezė buvo įrodyta kliniškai, pagrįsta specialiais tyrimais ir eksperimentais su gyvūnais. <...>
Norėčiau priminti – nesveika daug ir dažnai valgyti žaliuokių, nes tai sunkiai virškinamas maistas. Ypač šio patarimo turėtų paisyti asmenys, turintys tam tikrą genetinį polinkį.