Vedų išmintis: kaip numirti be skausmo ir savigailos (9)

„Tikroji Vėlinių prasmė būtų dar kartą pasimelsti už savo visus išėjusius artimuosius. Pasimelsti iš visos širdies, apmąstant ir savo gyvenimo trapumą. Dvasinė energija, sukurta maldos metu, ištrauktų mirusįjį net iš pragaro“, - senovės Vedų išmintį primena šio mokymo populiarintojas Lietuvoje bhakti jogas Anantara Das.

Reklama

Ką Vedos kalba apie mirties momentą - ar žmogus savo gyvenimu gali daryti įtaką tam, kad mirtis būtų kuo lengvesnė, nekeltų skausmo?

Vedos sako, kad mirtis – tai viso gyvenimo egzaminas. Todėl žmogus visą gyvenimą turi ruoštis tam egzaminui. Kad nebijotum mirti, reikia dorybingai gyventi. Žmonės bijo mirties dėl vienintelės priežasties – dėl nuodėmingo savo gyvenimo.

Todėl žmogus nuo pat gimimo iki pat mirties turi kelti patį svarbiausią gyvenimo klausimą: „Kas aš esu? Kokia gyvenimo prasmė?“.

Daugelis žmonių dabar bijo jau net ne pačios mirties, o paties gyvenimo. Jie nori net pabėgti nuo gyvenimo, renkasi pasitraukimo iš gyvenimo būdą – savižudybę.

Kad pasiruoštum mirčiai, nebebijotum jos, nieko daug nereikia. Žmogus turėtų kasdien tiesiog melstis Dievui. Per maldą žmogus užmegztų ryšį su Pačiu Viešpačiu ir jau Pats Viešpats žmogų saugotų mirties akimirką. Ką reiškia saugotų? Viešpats nuramintų žmogų iš vidaus.

Kai žmogus nesimeldžia, tai mirties akimirką jis lieka vienas. Vienas pats su savimi. Ir tada jam baisu, tada jis nežino, kas jo laukia.

Skausmas gyvenime ir skausmas mirties akimirką vienas ir tas pats – tai vėl mūsų nuodėmės, padarytos šiame gyvenime. Net Ajurveda pažymi, kad nėra nė vienos ligos, atsirandančios savaime. Visos ligos – tai mūsų nuodėmingo gyvenimo pasekmės.

Jau prieš mirtį žmogus turi sugebėti atsijungti psichiškai nuo šio pasaulio ir nuo savo artimųjų. Mirties patale žmogus turi galvoti tik apie Dievą ir nieką daugiau.

Todėl mirties patale žmogus turi kiek leidžia jėgos kartoti „Tėve mūsų“ maldą arba Maha Mantrą. Tik šios priemonės padės nesutrikti pereinant į kitą būseną. Todėl ir šalia esantys žmonės turi tik melstis, melstis garsiai. Niekas neturi verkti ir užsiimti kuo kitu, išskyrus tik maldą.

Ar susitikimuose su žmonėmis sulaukiate klausimų apie mirtį? Kokie mirties aspektai labiausiai jaudina žmones?

Manęs kasdien žmonės klausia apie mirtį. Dažniausiai klausiama apie išėjusius artimuosius, kurie juos aplanko sapno metu. Žmonės nežino, kaip jiems elgtis. Patarimas labai paprastas. Jeigu mes sapnuojame savo artimuosius, tai tokiu būdu jie susisiekia su mumis, nes po mirties išėjusieji nebeturi grubaus kūno ir kitaip kontaktuoti su mumis negali. Jeigu mes sapnuojame savo artimuosius, tai nieko čia džiuginančio nėra. Tai reiškia, kad išėjęs žmogus labai prisirišęs prie savo artimųjų, prie namų, darbo ar dar prie ko nors. Tai reiškia, kad jis negali atsijungti nuo tos žemiškos ir materialios traukos. Tai reiškia, kad jis labai  kankinasi.

Ir dažnai būna, kad net po dešimties ar net daugiau metų sapnuojasi mūsų artimieji. Tiek jie laiko praleidžia mūsų erdvėje, negalėdami palikti to, kas jiems čia atrodė brangu.

Patarimas tokiu atveju vienas. Mes turime už tokią sielą melstis kasdien. Melstis kasdien tiek, kad mums palengvėtų arba susapnuotume, kad mūsų artimajam viskas jau gerai. Dar reikėtų užpirkti Mišias arba pagal Vedų tradiciją atlikti jagjos ritualą už mirusįjį.

Ar yra tekę būti prie mirštančio žmogaus? Kokios aplankė įžvalgos?

Taip, man daug kartų teko regėti mirusius žmones ir matyti mirštančius. Dar prieš mirtį jaučiu, kaip žmogui bus sunku po mirties arba - labai retai - kad jis gaus geresnį kūną ir geresnį gyvenimą.

Vieni numiršta staiga (avarija, infarktas...), o kiti ilgai kankinasi  ir sunkiai miršta (vėžys...). Ar, pagal Vedas, tam galėtų būti dvasinis - ne fiziologinis - paaiškinimas?

Mirti staigiai, nepasiruošus yra negerai. Žmogus atsiduria tokioje padėtyje, kaip išmestas iš laivo į vandenyną. Toks žmogus visiškai sutrinka ir nežino, kaip jam elgtis. Staigi mirtis – tai kančios ne tik gyviems, kadangi jiems atrodo, kad žmogus dar turėjo gyventi, bet ir pačiam staiga išėjusiam iš šio pasaulio žmogui.

Kai žmogus ilgai kankinasi ir taip pat sunkiai palieka šį pasaulį, tai rodo, kad žmogus pragyveno šį gyvenimą visiškai beprasmiškai, visiškai nieko čia neišmoko ir nesuprato. Nesuprato savo gyvenimo misijos ir gyveno tik tenkindamas savo jusles. Tokiam žmogui labai sunku iš čia išeiti.

Geriau mirti natūraliai silpstant organizmui, tai yra natūraliai senstant.

Labai gerai, jeigu mirties akimirką žmogus miršta savo artimųjų apsuptyje, kurie už jį meldžiasi ir jį palaiko. Tokia mirtis - tikra dovana tokiam žmogui. Todėl palydint savo išeinantį anapilin žmogų reikia garsiai melstis, giedoti, kartoti mantras. Tai didžiulė pagalba artimajam.

Jokiu būdu negalima verkti, prašyti, kad artimasis neišeitų, priminti jam, kad jis nespėjo ko nors  padaryti. Tokie poelgiai ir kalbos tik trikdo mirštantįjį.

Kaip vertinate Vėlines? Ar apie panašias datas minima Vedose?

Vėlinės šiais laikais paliko tik prekeivių gėlėmis, žvakėmis, vainikais diena. Dar kita šios dienos prasmė ta, kad šią dieną giminės turi galimybę kartą per metus bent trumpam susibėgti į kapines. Juk šiais laikais visi tokie neramūs ir nuolat niekas neturi laiko.

Šiais laikais tai nieko bendro su dvasingumu neturi. Žmonės puošia tik žemę, tačiau beveik nesimeldžia. O tikroji Vėlinių prasmė būtų dar kartą pasimelsti už savo visus išėjusius artimuosius. Pasimelsti iš visos širdies, apmąstant ir savo gyvenimo trapumą. Malda turėtų būti ilga su askezėmis, kitaip sakant, su pasninku, susilaikymu nuo valgymo ir gėrimo. Malda galėtų tęstis visą dieną ir ta dvasinė energiją, sukurta maldos metu, ištrauktų mirusįjį net iš pragaro.

Vedos labai išsamiai, tiesiog labai tiksliai pasakoja, kas laukia žmogaus po mirties, moko ne tik kaip teisingai gyventi, bet ir kaip be baimės išeiti iš šio pasaulio. Vedos aprašo visas žmogaus mirimo stadijas ir tolesnę jo kelionę anapusiniame pasaulyje. Vedos smulkiai išaiškina, už kokį čia pragyventą gyvenimą žmogus kur papuola po mirties. Kokiomis sąlygomis jis gauna žmogaus gyvybės formos kūną, kokiomis sąlygomis jis keliauja į aukštesnes planetas, kas nulemia, kad žmogus keliauja į pragaro planetas ir už ką žmogus gali patekti į dvasinį pasaulį.

Vedos sako, kad žmogus po mirties mūsų aplinką palieka maždaug per 49 dienas. Todėl visas tas dienas artimieji turi maitinti tą išėjusįjį žmogų, pasiūlydami jam paaukotus Dievui ryžių rutuliukus. Išėjęs žmogus fiziškai nesuvalgys tų rutuliukų, nes po mirties jis neturi grubaus kūno, tačiau jis turėdamas subtilų kūną gaus psichinės ir dvasinės energijos ir jam bus lengviau išgyventi sunkias pirmąsias akimirkas. Maždaug po 49   parų išėjęs žmogus gauna kitą naują gyvenimą. Gaudamas naują gyvenimą, jis gauna ir naują kūną, pritaikytą gyventi toje aplinkoje, kur jis įsikūnija.

Vedos sako, kad artimieji ką tik palikusiam kūną žmogui turi pasakoti tik apie Dievą, Dievo pasaulį, Dievo aplinką ir Dievo palydovus.

Norint visa tai daryti, reikia domėtis, kas mūsų laukia po šio gyvenimo, tada mes galėsime ir padėti savo artimiesiems, ir nebebijoti patys išeiti iš šio gyvenimo.