Vaistų sukelta alergija: atpažinimas ir gydymas(2)

Medikamentinė alergija (gr. allos – kitas, ergeia – veikimas) – tai viena iš nepageidaujamų reakcijų, susijusių su padidėjusiu jautrumu vaistams, išsivystanti veikiant įvairiems imuniniams mechanizmams ir sukelianti įvairius klinikinius požymius. Tobulėjant medicinai bei farmacinėms technologijoms, nuolat atsirandant naujiems vaistams, tai tapo opi problema. Alergija vaistams išsivysto vidutiniškai 2-5 proc. gydytų ligonių. Ji dažniau pasireiškia, kai ligonis daug kartų gydomas tuo pačiu vaistu. Pavyzdžiui, pirmo penicilino kurso metu alergija išsivysto 11 proc., antro – 22 proc., trečio ir daugiau – 49 proc. gydytų ligonių.

Skiriamos dviejų tipų nepageidaujamos reakcijos, susijusios su vaistų vartojimu: pirmoji, pasireiškianti dėl vaisto perdozavimo, sąveikos su kitais vartojamais medikamentais arba susijusi su vaisto nepageidaujamu poveikiu, ir antroji, susijusi su imuninės sistemos reagavimu: ji gali būti staigi arba uždelsta. Alergija vaistams sudaro 5–10 proc. visų nepalankių reakcijų, susijusių su vaistais, ir pastebima 3–5 proc. hospitalizuotų pacientų.

Alergijos išsivystymas

Alergija vaistui išsivysto dėl žmogaus organizme vykstančių cheminių reakcijų kaskados. Pirmą kartą pavartojus medikamentą, imuninė sistema yra įjautrinama, bet klinikinių požymių nesukelia. Kitą kartą vartojant vaistą atsiranda imuninis atsakas, yra gaminami antikūnai (baltymai, kurie sąveikauja su medžiaga, nuo kurios ir priklauso simptomai). Alergija vaistams dažniau atsiranda esant polinkiui į alergiją ar jau sergant alergine liga, esant kitų organų ligoms. Rizikos veiksniai yra ilgas ir/ar dažnas vaisto vartojimas, didelės dozės, vartojimo būdas (didesnė tikimybė išsivystyti alergijai, jei vaistas leidžiamas į veną), genetiniai veiksniai (žr. schemą Nr. 1; paspausti ant paveikslėlio, kad padidėtų).

Dažniausiai alergiją sukelia antibiotikai, vaistai nuo širdies ligų, anestetikai, vėžio chemoterapijoje naudojami vaistai, antiseptikai, vakcinos, vaistai nuo epilepsijos, aspirinas, ibuprofenas, morfinas, vaistuose esantys konservantai ir dažikliai.

Pati dažniausia alergijos vaistams priežastis –penicilinas. Atliekant odos mėginius, beveik 7 proc. žmonių reaguoja į penicilino alergeną.

Klinikinė išraiška

Alergijos simptomai dažniausiai atsiranda pavartojus vaistą kelis kartus. Gali pasireikšti dilgėline (niežinčiu bėrimu) ir/ar angioedema (patinimu). Dilgėlinei būdingas bėrimas – niežtinčios migruojančios pūkšlės (ribotas odos pabrinkimas, pakilęs virš paraudusios odos, toje pačioje vietoje išlieka ne ilgiau kaip 24 valandas, būna įvairių formų ir dydžių, išnyksta be pėdsakų). Angioedemai būdinga tai, jog pažeidžiami gilesni odos sluoksniai ir poodis, gali pabrinkti bet kurio organo gleivinė, stebimi riboti, neryškiais kraštais patinimai, išliekantys kelias paras, pacientas jaučia odos tempimą, perštėjimą, patinimų vietoje paspaudus nelieka duobutės. Būdingi lūpų, akių vokų, liežuvio, kaktos, rankų, pėdų tinimai, taip pat asimetrija (ištinsta pusė lūpos, vienos akies vokas). Angioedema dažnai stebima kartu su dilgėline.

Kartais vaistas gali sukelti ūminę sisteminę reakciją – anafilaksiją. Jai būdingas keturių organų sistemų pažeidimas: odoje – niežėjimas, dilgėlinė, angioedema; kvėpavimo sistemoje – pasunkėjęs alsavimas, kosulys, užkimęs balsas, dusulys; širdies ir kraujagyslių sistemoje – bendras silpnumas, blyškumas, galvos svaigimas, dažnas širdies plakimas, skausmai krūtinėje, arterinio kraujospūdžio sumažėjimas; virškinimo sistemoje – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai.

Pati sunkiausia anafilaksijos forma – anafilaksinis šokas: jam būdingas greitai mažėjantis kraujospūdis, padažnėjęs pulsas, sutrikęs kvėpavimas, sąmonės netekimas, inkstų funkcijos sutrikimas.

Kiek rečiau pasitaiko uždelstų reakcijų į vaistus, tada simptomai atsiranda praėjus dviem ar daugiau savaičių nuo vaisto vartojimo pradžios. Skundžiamasi viso kūno odos paraudimu, skausmu, niežėjimu, vėliau pažeidžiamos kepenys, inkstai, taip pat kraujo ląstelės.

Tam tikri medikamentai (pvz., vaistai padidėjusiai skydliaukės funkcijai gydyti) gali sukelti trombocitų (kraujo ląstelių, atsakingų už krešėjimą) sumažėjimą, tada atsiranda kraujosruvos odoje, kraujavimas, sukeltas nedidelių traumų. Sunkiais atvejais iš vidaus organų prasideda savaiminis kraujavimas.

Kartais dėl alergijos vaistams gali atsirasti apvalios formos bėrimas, kuris keičia spalvą nuo purpurinės ir rudos, pranyksta per kelias savaites, po to ilgai išlieka padidėjusi odos pigmentacija. Taip pat galimi sąnarių skausmai, karščiavimas, inkstų pažeidimas, pilvo skausmas, blužnies ir kepenų padidėjimas.

Kontaktinis dermatitas (patinimas, bėrimas, pūslelės) atsiranda vaisto, vartojamo išoriškai, kontakto su oda vietoje.

Diagnostikos ir gydymo principai

Alergija diagnozuojama peržiūrėjus ligos istoriją ir simptomus. Gydymas pradedamas nutraukiant vaisto, sukėlusio alerginę reakciją, vartojimą. Jei matomi bėrimai, yra niežulys, skiriami antihistamininiai vaistai. Kosuliui, dusuliui numalšinti vartojami vaistai, praplečiantys kvėpavimo takus. Anafilaksinio šoko metu, kai yra pavojus žmogaus gyvybei, suleidžiamas adrenalinas, atkuriamas skysčių ir elektrolitų balansas. Sisteminiai gliukokortikoidai (hormoniniai preparatai, slopinantys imuniteto aktyvumą) yra skiriami retai, tik uždelstų reakcijų prevencijai ar esant ūmiai anafilaksijai.

Norint išvengti alergijos vaistams, reikėtų išsiaiškinti organizmo jautrumą konkrečiam preparatui. Jautrumas medikamentams nustatomas nedidelės koncentracijos alergenui sąveikaujant su žmogaus organizmu ir stebint organizmo reakcijas. Tam naudojami dūrio mėginiai, įodiniai provokaciniai mėginiai, lopo mėginiai, provokaciniai mėginiai per burną, nosies provokaciniai mėginiai, inhaliuojamieji provokaciniai mėginiai, laboratoriniai tyrimai (žr. schemą Nr. 2; paspausti ant paveikslėlio, kad padidėtų).

Kurį tyrimo metodą pasirinkti, priklauso nuo to, kokie simptomai buvo pastebėti (žr. lentelę Nr. 1; paspausti ant paveikslėlio, kad padidėtų).

Jei yra buvęs anafilaksinis šokas, dilgėlinė, angioedema, taikomi įodiniai, dūrio mėginiai, provokaciniai mėginiai per burną, nustatomi specifiniai vaistui imunoglobulinai E (baltymai, pasigaminantys prieš svetimą medžiagą ir dalyvaujantys alerginėje reakcijoje). Pradedama nuo dūrio mėginio: užlašinama alergeno ant odos, sterilia adata duriama statmenai odos paviršiui, pažeidžiant tik epidermį. Reakcija vertinama po 15 minučių. Rezultatas teigiamas, kai susidariusi papulė padidėja daugiau nei 3 mm nuo pradinio skersmens. Esant neigiamam dūrio mėginiui, tyrimas tęsiamas – atliekami įodiniai mėginiai: į odą įleidžiama alergeno. Jei įodinis mėginys neigiamas, galima tyrimą tęsti geriamuoju provokaciniu mėginiu. Mėginys pradedamas nuo mažos alergeno dozės, ji palaipsniui didinama iki didžiausios leistinos, stebint širdies, kvėpavimo sistemos, odos ir gleivinių būklę. Klinikinėje praktikoje šis metodas taikomas retai.

Jei įtariama, kad alerginę reakciją sukėlė preparatas, kuris buvo naudotas išoriškai, tikslinga atlikti lopo mėginius su vaistais: ant nepažeistos odos, dažniausiai nugaros srityje (galima ir dilbio priekiniame paviršiuje) užklijuojami tiriami alergenai. Jie laikomi 48 valandas. Mėginiai vertinami praėjus 48, 72, 120 val. po uždėjimo. Stebimi odos pokyčiai: bėrimai, jų rūšys, išplitimas.

Lopo mėginiai tinkami alergijai nustatyti, kai povaisto vartojimo praėjus ilgesniam laikui simptomai pasireiškia tik odoje įvairių tipų bėrimais.

Inhaliuojamasis provokacinis mėginys atliekamas nustatyti alergijai, kurios metu atsiranda bronchų spazmas ir prasideda dusulys. Inhaliuojama vis didesnė alergeno dozė ir matuojamas forsuoto iškvėpimo tūris. Klinikinėje praktikoje tai nėra dažnas diagnostinis tyrimas.

Laboratorinė diagnostika taikoma retai, kadangi iki šiol nėra labai tiksliai kliniką atspindinčių testų. Geriausiai greito tipo alergines reakcijas parodo specifiniai imunoglobulinai E, tačiau ir jie nėra absoliutus jautrumo vaistams rodiklis.

Jei buvo sumažėjęs trombocitų kiekis, gelta, karščiavimas, atliekami laboratoriniai tyrimai, ieškoma specifinių imunoglobulinų M ir G, nes provokaciniai mėginiai gali sukelti pavojų.

Alerginiai mėginiai turi būti atliekami esant visoms reikalingoms priemonėms anafilaksiniam šokui, angioedemai, dilgėlinei, bronchų spazmui gydyti.

Jei yra alergija vienam vaistui iš vaistų šeimos, reikėtų nevartoti ir kitų tos grupės vaistų. Taip pat nederėtų vartoti kitiems žmonėms išrašytų medikamentų. Jei žinoma, kokiam vaistui yra alergija, apie tai būtina informuoti gydytoją kiekvieną kartą prieš jam išrašant medikamentą.

Apibendrinimas

Vienas iš pavojų vartojant vaistą yra galimas alergijos simptomų pasireiškimas. Svarbu tai, jog požymiai dažnai atsiranda keletą kartą pavartojus vaistą. Tai susiję su žmogaus imuninės sistemos suaktyvėjimu. Simptomai gali būti labai įvairūs – nuo odos pakenkimo iki gleivinių tinimo, dusulio ir anafilaksinio šoko. Pradedant gydymą svarbu nutraukti vaisto, sukėlusio alergiją, vartojimą ir skirti simptominį gydymą. Siekiant išvengti alergijos, yra atliekami įvairūs mėginiai, nustatantys, koks vaistas ar kokia jo dozė sukelia alergijai būdingus simptomus.

Laura Žilinskaitė, Domantas Tamašauskas