Vaistų išrašymo niuansai. Kas iš tiesų piktnaudžiauja?(1)

Daugiau nei 3 tūkstančiai sergančiųjų išsėtine skleroze gali jiems reikiamus medikamentus išsirašyti pas mažiau nei porą dešimčių gydytojų neurologų. Tokią tvarką prieš 16 metų apibrėžė tuo metu valdęs sveikatos sistemą ministras. Dėl to dabar pacientams tenka recepto atnaujinimui skirti visą dieną. Tai yra išlaidos kelionei, atsiprašymai darbe ir papildomas fizinis krūvis. Kodėl recepto sergančiajam išsėtine skleroze negali išrašyti antro lygio neurologas, dirbantis šalia namų esančioje poliklinikoje?

Reklama

Dienos trukmės recepto išrašymas

Vilnietė Giedrė prieš porą metų patyrė jau antrąją išsėtinės sklerozės ataką, todėl pagal egzistuojančią gydymo metodiką jai buvo paskirti vaistai. Medikamentai išrašomi trims mėnesiams, Giedrė dėl to važiuoja į Santariškių ligoninę. Savaitę prieš tai ji skambina savo šeimos gydytojai. Merginai po pusmečio pavyko sutarti, kad ji nusižengs esamai tvarkai ir nesiregistruos nei internetu, nei per registratūrą, o galės tiesiogiai ateiti į gydytojos kabinetą prieš tai paskambinusi, kad gydytoja, o tiksliau slaugytoja, išrašytų jai siuntimo kraujo tyrimui lapelius.

Tą dieną, kai vyksta į ligoninę, Giedrė iš namų išvažiuoja prieš tris valandas iki vizito. Pasak merginos, valandą praleidžia autobuse, nes ligoninė yra priešingoje miesto pusėje, nei ji gyvena. Ir dar porą valandų mergina pasilieka laukti eilėje kortelei pasiimti.

„Kadangi Santariškių klinikų internetinė registravimosi sistema sukurta ne žmogui, o sistemai apgauti, tenka registruotis telefonu. O užsiregistravęs telefonu, sėdi bendroje eilėje mažiausiai valandą, bet dažniausiai pusantros ir dar ilgiau. Kodėl internetinė sistema bloga? Nes ten nėra galimybės užsiregistruoti tęstiniam vizitui, yra tik pirmas vizitas. Kiek suprantu, ligonių kasos už pirmą vizitą moka daugiau negu už antrą ar trečią apsilankymą? Ir internetu neretai nurodoma, kad tau reikalinga gydytoja bus laisva tik po dviejų mėnesių, o telefonu kažkaip galima pas tą pačią užsiregistruoti ir prieš mėnesį“, - paaiškina Giedrė.

Uždarius gydytojos kabineto duris, nuo išvykimo iš namų jau būna praėjusios keturios valandos. Kai greta esančioje vaistinėje Giedrė pasiima vaistus, ji turi nedelsdama keliauti namo, nes vaistams reikia šaldytuvo. Praeina dar dvi valandos, kol mergina pasiima medikamentus iš vaistinės ir nukeliauja namo juos padėti į šaldytuvą. Labai sparčiai judant, viskam sugaištama apie šešias valandas.

Pamiršome paminėti – Giedrė negali sparčiai judėti, liga jau daro savo juodą darbą, mergina kartais nori atsipūsti, prisėsti. Be to, tiek laiko prasėdėjus eilėse norisi ir pavalgyti. Žodžiu, recepto išrašymas užsitęsia visą dieną.

Ar gali būti kitaip?

Kartą, kai ėjo atsiprašyti iš darbo visai dienai, mergina susimąstė – kodėl vaistus jai išrašo tik Santariškėse?

„Prisiminiau, kaip po pirmos atakos poliklinikoje šeimos gydytoja nusiuntė mane pas neurologę. Man taip patiko ta gydytoja, mes su ja pasišnekėjome apie sunkumus, kurie man iškilo, apie tai, kaip tvarkausi. Ji klausė, kaip artimieji reagavo, suprantamai argumentavo, kodėl turiu kasdien mankštintis. Žodžiu, man labai patiko mūsų bendravimas. Ji viską žinojo apie mano ligą, kalbėjo negąsdindama manęs, nežiūrėjo tokiomis akimis, lyg rytoj jau gulėsiu lovoj ir negalėsiu pati savęs prižiūrėti. Tuomet man tokio santykio labai reikėjo, nes ta diagnozė ne juokais išgąsdina“, - prisiminė Giedrė.

Ji būtų labai patenkinta, jei galėtų eiti pas neurologę, dirbančią prie jos namų esančioje poliklinikoje.

„Dešimt minučių pėsčiomis arba kelios stotelės. Gal net nereikėtų iš darbo atsiprašinėti. Tie atsiprašymai man pliusų neprideda, nes tai yra keturios dienos, kurias man išbraukia iš atostogų“, - sako Giedrė.

Mergina, atėjusi pas savo šeimos gydytoją, paklausė, ar negalėtų jai recepto išrašyti toji neurologė. Šeimos gydytoja atsakė, kad sergantiesiems išsėtine skleroze vaistus turi teisę išrašyti tik trečio lygio neurologas, o dirbantieji poliklinikose neurologai yra antrojo lygio.

Tvarka, kuri tęsiasi 16 metų

2008 m. rugpjūčio 1 d. tuometinio sveikatos apsaugos ministro G. Černiausko sprendime dėl išsėtinės sklerozės gydymo ligą modifikuojančiais vaistais skyrimo tvarkos parašyta: „Ligą modifikuojančių vaistų (IFN-beta, glatiramero acetato, imunosupresantų), kompensuojamų iš PSDF biudžeto, receptus gali išrašyti tretinio lygio stacionarines neurologijos paslaugas teikiančių ASPĮ gydytojai neurologai“.

Valstybinės ligonių kasų duomenimis, pernai išsėtinės sklerozės gydymo vaistams ir priemonėms buvo išleista daugiau nei 26 milijonai litų. Vien pirmo pasirinkimo vaistui „Avonex“ (interferonas) buvo išrašyta 610 receptų, „Rebif“ – 990 receptų, „Copaxone“ – 814 receptų. Per metus buvo išrašyta per 3 tūkst. receptų, vadinasi, buvo tiek vizitų. Tačiau tretinio lygio neurologų, galinčių išrašinėti šiuos vaistus, yra tik trijose šalies gydymo įstaigose ir jų yra maždaug 20. Bent jau Santariškių ligoninėje, kurioje lankosi Giedrė, gydytoja vaistus išrašinėja tik vieną dieną per savaitę.

Neformaliuose pokalbiuose su medikais teko girdėti kalbų, kad antro lygio neurologai, jei būtų atiduota teisė išrašinėti vaistus, gali privelti klaidų, o už netinkamai išrašytus receptus teks atsiskaityti su ligonių kasomis iš savo kišenės. Vieno išsėtinei sklerozei gydyti skirto medikamento recepto kaina yra apie septyni tūkstančiai litų. Kyla klausimas, nejaugi poliklinikoje dirbantys neurologai mokėsi kitokiame universitete. Nejaugi jie nuolat nekelia savo kvalifikacijos, nedalyvauja seminaruose ir konferencijose? Nevyksta europiniai projektai, didinantys medikų profesinę kvalifikaciją? Ko apie išsėtinę sklerozę nežino poliklinikoje dirbantis neurologas, ką žino dirbantis ligoninėje?

Kas iš tiesų piktnaudžiauja?

Pasak Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės, kurį laiką panaši tvarka egzistavo išrašant vaistus nuo kraujospūdžio. Diabetu serganti moteris atsimena, kad tada reikėjo nemažai raštų ir pacientų pastangų atakuojant ministeriją, kad būtų pakeistas buvusio ministro sprendimas.

„Žinau, kad sergantiems išsėtine skleroze vaistus išrašo trečio lygio neurologai. Argumentuojama tuo, kad kiti neurologai imtų piktnaudžiauti, nes vaistai brangūs“, - situaciją pakomentavo V. Augustinienė. O trečio lygio neurologai negali piktnaudžiauti? Pacientų atstovė V. Augustinienė tik šyptelėjo ir trūktelėjo pečiais.

Beje, prakalbus apie piktnaudžiavimą norisi paminėti dar vieną faktą, kuris įvyko Giedrės gyvenime. Vaistus jai išrašanti neurologė pasakė, kad reikiami vaistai yra tik šalia ligoninės esančioje vaistinėje. Mergina nesigilino į šį patarimą ir kurį laiką ėjo vaistų paimti tik į tą vaistinę. Besišnekučiuodama su viena diagnozės drauge ji sužinojo, jog jau porą metų vaistus visi turi teisę įsigyti bet kurioje vaistinėje.

„Įsivaizduojate, aš juos visada galėjau pasiimti iš bet kurios vaistinės prie savo namų! Tereikia jiems pasakyti prieš kelias dienas ir jie tą vaistą gauna. Galėjau tuos vaistus pasiimti eidama iš darbo namo ir nereikėtų jų vežti per visą miestą. Be to, iš vaistinės dar visokių dovanėlių gaunu, nes mano pirkinys nemažai kainuoja. O iš tos prie ligoninės nieko negaudavau. Dabar vaistus imu iš vienos vaistinės šalia namų, todėl po recepto išrašymo nereikia kuo skubiau vykti namo pasidėti vaistų“, - pasakoja Giedrė.

V. Augustinienės nuomone, situaciją galbūt galėtų pakeisti patys pacientai, jei surašę raštą ir turėdami argumentus kreiptųsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Jau esantis precedentas su vaistais nuo padidėjusio kraujospūdžio jai leidžia manyti, kad situacija gali būti pakeista.

„Juolab kad sergantiems išsėtine skleroze žmonėms neretai sunku judėti, jie turi regėjimo problemų, kartais sėdi neįgaliųjų vežimėliuose. Žmogui iš kito miesto tokie vizitai į Vilnių ar Kauną yra tikrai sudėtingi“, - sako pacientų atstovė.

Tačiau vis tiek keista, kad sistemoje esantiems žmonėms, kurie kasdien joje dirba, ją analizuoja, studijuoja ir priima sprendimus, dar reikia baksnoti nosimi į esamus nesklandumus, kurie pacientams ir visai sveikatos sistemai virsta fizine ir finansine našta.