Vaistažolių Lietuvoje rasti vis sunkiau. Dėl to kalti ir žolininkai

Vaistažoles renkančių kasmet mažėja – seniesiems žolininkams mirus, jų vaikai dažniausiai gydančių žolių neberenka. Jaunoji karta linkusi pasikliauti žolininkais profesionalais – vaistažoles perka iš jų. Tačiau šie, save laikantys verslininkais, ne visada gamtoje elgiasi deramai – lengva ranka pjauna visas pasitaikiusias gydomųjų savybių turinčias žoles. Dėlto jų vis mažėja. Tiesa, ne vien žolininkai joms kenkia – kintanti gamta taip pat daro įtaką. Norint išsaugoti retas rūšis, vaistažoles tenka auginti specialiuose ūkiuose.

Kai kurių gydančių žolelių Lietuvoje rasti kasmet darosi vis sunkiau. Jos nyksta ne tik dėl nemokšiško rinkimo, bet ir dėl nuo žmogaus nepriklausančių gamtinių sąlygų. Nepaisant to, keliama idėja, kad dėlto per daug gal ir nereikia nerimauti. Išnykusias rūšis gali pakeisti naujos – atkeliavusios iš kitų – netgi labai egzotiškų kraštų.

Vis dėlto tuo piktnaudžiauti nereikėtų – netinkamas žolelių rinkimas gali padaryti didžiulės žalos. Nemenka problema – beatodairiškas vaistažolių rinkimas. Žolininkai, siekdami didesnio pelno, dažnai pamina gamtosauginius reikalavimus.

Rasti ajerų darosi vis sunkiau

Žolininkas Virgilijus Skirkevičius teigia, kad dėl aplinkos pokyčių, urbanizacijos, žemės ūkio kai kurios medicinai naudojamų augalų rūšys palengva nyksta. Todėl jis pasigendąs griežtesnės nykstančių žolelių rinkimo kontrolės.

Sidabražolės šaknų, kuriomis netradicinės medicinos šalininkai gydo vėžinius susirgimus, anot žolininko, rasti vis sudėtingiau. Šis augalas yra įtrauktas į ,,Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą”. Šaknis rinkti ir prekiauti jomis galima tik turint Aplinkos ministerijos leidimą. Tačiau tai žolininkų nesustabdo – jo šaknys ir toliau plačiai naudojamos.

Reklama

Negana to, mažėja ir liaudies dainose minimų ajerų. V. Skirkevičius pasakoja, kad šį augalą į Lietuvos teritoriją ,,Vytauto laikais užnešė mongolai – totoriai, kad valytų vandenį, kad galėtų jį gerti, kad neapsinuodytų“. Be to, ajeru gydytos ir žaizdos. Nors šio augalo rasti jau nebėra lengva, tačiau į Raudonąją knygą jis kol kas neįrašytas.

Egzotiškos vaistažolės atsivežamos kaip gėlės

Pašnekovas prisiminė botanikus, kurie, pasak jo, teigia, kad atsiranda ir naujų vaistažolių rūšių, todėl prie konkrečios rūšies prisirišti nevertėtų. Esą dėl besikeičiančios gamtos visų rūšių išsaugoti vis tiek nepavyks. Todėl žolininkas pataria stebėti gamtą, kad būtų identifikuojamos naujos augalų rūšys.

Kaip pavyzdį V. Skirkevičius pateikia Krūminę perilę – Indijoje naudojamą prieskoninį augalą, kuris paplito ir Lietuvoje. Indai jį pasitelkia ir apsinuodijus žuvimi.

Krūminę perilę į Lietuvą atvežė ne botanikai, bet moterys, norėjusios egzotišku augalu papuošti savo gėlių darželį. Žolininkas mano, kad dažnai iš svetimų kraštų atvežami gydomieji augalai visų pirma atsiduria išpuoselėtuose gėlynuose. Gydymui jie pradedami naudoti šiek tiek vėliau.

Siekiant geriau pažinti egzotišką ,,gėlę“ remiamasi tos valstybės, iš kurios ji atvežta, mokslininkų sukauptomis žiniomis.

Vis dėlto, žolininko nuomone, reikia atsižvelgti ir į naujas sąlygas, kurios augalui taip pat gali daryti įtaką: ,,Mes galim pastebėti, kad augalai,

augdami stepėje, vienokias medžiagas sukaupia. Tiriant kokią Krūminę perilę, žiūrima, ar ji sukaupia tas medžiagas, kurias sukaupia kituose kraštuose.“

V. Skirkevičius prisimena, kada Lietuvoje buvo bandoma įkurdinti Purpurinę ežiuolę – Šiaurės Amerikos augalą, kurį indėnai naudodavo įkandus gyvatei. Daug laiko nereikėjo, kad vaistažolė, stiprinanti imunitetą, išplistų ir Lietuvoje.

Žolininkų priešai – pažangūs ūkininkai

Vaistažoles žolininkas pataria rinkti tuose regionuose, kurių dirvožemis yra skurdesnis, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Gydančiųjų žolelių geriau nerinkti šalia tręšiamos dirvos, nes vaistažolės gali sukaupti kenksmingas medžiagas.

,,Aš kritikavau Pasvalį, nes ten vaistažoles sunku auginti. Ten pavojus dėl ūkininkų. Ten labai gera žemė, labai geri ūkininkai – jie gan plačiai naudoja ir pesticidus ir herbicidus. Todėl ten rinkti gal ir gerai augančių vaistažolių nevertėtų, nes tos medžiagos augaluose kaupiasi. Vaistažolės pagal senovės papročius renkamos ten, kur negirdėti šuns lojimo. Dabar tai neįmanoma. Kur tik derlinga žemė ir geras ūkininkas, reikėtų ten nerinkti. Dzūkas gali pilti kiek nori tų pesticidų, herbicidų, jam vis tiek sunkiai augs. Todėl jis jų geriau nepila“, – aiškina V. Skirkevičius.

Vaistažoles naikina ir patys žolininkai

Siekiant išsaugoti retas gydančiųjų žolelių rūšis, tenka pagalvoti ir apie vaistažolių ūkius. Juose galima auginti ir tuos gydomuosius augalus, kurių gamtoje prisirinkti būtų sudėtinga, pavyzdžiui, valerijonus, jų šaknys naudojamos jaunos – iki dviejų metų.

Žolininkas, vaistažolių ūkius vertinantis teigiamai, sako, kad gamtoje valerijono šaknų, tinkančių liaudies medicinai, paieška ilgai užtrūktų. Taigi izoliuota aplinka kai kurių žolelių auginimui yra netgi priimtinesnė.

Vaistažolių gydomoji galia, V. Skirkevičiaus įsitikinimu, nemažai priklauso ir nuo žolininko: ,,Tibeto medicinoje yra parašyta, kad augalai, auginami su maldom, veikia net geriau nei laukiniai. Jie naudoja visokias maldas. Lietuviai taip nedarys, bet jeigu ir mintys būtų geros... Jeigu žolininkas yra teisingas žmogus, ne vien apie pinigus galvoja, tai čia yra naudinga. Jeigu tu eini per lauką ir matai litus, eurus ar dolerius... Gydytojas nuo senų laikų yra žiniuonis – dvasinis mokytojas. Jeigu tu esi humanitaras, turi gydytojo savybių, šitoje vietoje augalas gali būti naudingas.“

Vis dėlto žolininkas mano, kad labiau vertinamos yra natūralioje aplinkoje užaugusios vaistažolės. Jas palygino su žmogumi: ,,Tai, kaip ir žmogaus gyvenime: jeigu žmogus auga skurdžiau, sunkiau, kovodamas, jis labiau užjaučia ir kitą žmogų, sergantį ir skurdžiau gyvenantį. Ir augalai turi tas pačias savybes.“

Renkant vaistažoles, pasak V. Skirkevičiaus, būtina laikytis gamtosauginių reikalavimų – ,,nebūti šernais“. Iš eilės pjaunantys po ranka pasitaikiusias vaistažoles elgiasi neteisingai – būtina dalį palikti sėklai.

Žolininkas sako, jei nuolat vaistažolės renkamos toje pačioje augimvietėje, yra tikimybė, kad po kelių metų jos išnyks. Todėl augimvietes reikėtų keisti.

Žolininkai, anot pašnekovo, žino, kaip teisingai rinkti žoleles, tačiau dažnai taisykles pamina, nes nori gauti didesnį pelną – ,,gobšumas kartais paprastą žolininką nugali“.

Vaistažolių rinkti jaunimas nelinkęs

V. Skirkevičius sako, kad vaistažolės ir kaimo moterys – du neatsiejami dalykai.

Nepaisant to, jis prognozuoja, kad dalis jaunų žmonių šios netradicinės medicinos paslapčių taip ir neperims: ,,Kaimuose visada yra žolininkių. Moterys yra gydytojos: motinos – gydytojos, žmonos – gydytojos. Jos bent pagrindinių augalų bando prisirinkti pačios.

Tai būdinga Lietuvai. Vakarų Europai tai gali būti jau mažiau būdinga, nes žmonės pasikliauja fabrikiniais dalykais. Švedai apskritai bijo rinkti. Tos tradicijos nyksta išsivysčiusiose šalyse. Jaunoji karta sunkiau tą daro, gal ir nelabai darys. Jaunoji karta bijo erkių, gyvačių...“