Vaikų patyčios – visuomenės veidrodis

Birželio 1-ąją pasaulis minės Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Dažniausiai šia proga vyksta galybė pozityvių renginių, skirtų ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tačiau džiaugtis nelabai yra kuo. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimą mūsų šalies vaikai – patys nelaimingiausi. Dažnas artimoje aplinkoje mato, o kartais ir patiria smurtą, mokyklose kenčia bendraamžių patyčias, gyvena su seneliais, nes tėvai emigravę ir t. t. Ką jau kalbėti apie nuolat viešoje erdvėje sklandančias kalbas apie šalyje augantį pedofilijos mastą... O juk aplinką, kurioje gyvename mes ir mūsų vaikai, kuriame patys.

Drąsina prabilti

Viena iš opiausių problemų mokyklose – patyčios. Psichologai ir pedagogai tvirtina, kad tai – ne naujiena, patyčių mokyklose buvo ir anksčiau. „Pedagogu dirbu daugiau nei 35-erius metus, todėl gerai žinau, kad patyčios mokyklose buvo visada. Tik dabar, atsiradus įvairioms technologijoms, jos įgijo daugiau formų. Anksčiau mokiniai dažniau vienas kitą skriausdavo fiziškai, o dabar imasi psichologinio smurto“, – pasakojo Vilniaus Pilaitės vidurinės mokyklos direktorius Zotikas Popovas. Jis mano, kad augantį patyčių mastą būtina mažinti. Z.Popovo vadovaujama mokykla viena pirmųjų ėmėsi vykdyti prevencinę programą ir vykdė ketverius metus, neoficialiai ją vykdo ir toliau. „Rezultatai – tik teigiami. Patyčių mokykloje gerokai sumažėjo. Svarbiausia, kad apie tai kalbama, todėl mokiniai išdrįsta pasiskųsti, pasipasakoti. O ir mokytojai bei tėvai gauna žinių, kaip reaguoti, kaip atpažinti įvairias patyčių formas“, – aiškino psichologė Rasa Bublienė.

Problemos šaknys glūdi labai giliai

Su patyčiomis mokyklose kovojama ne vienus metus. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ antrus metus iš eilės vykdo bandomąjį projektą „Saugi mokykla“. Jame dalyvauja 15 Lietuvos mokyklų, 7 tūkst. moksleivių ir 150 suaugusiųjų. Kad situacija gali būti daug geresnė, rodo statistiniai duomenys. Lietuvoje mokinių patyčių rodikliai – vieni didžiausių Europoje. Mažiausiai patyčių patiria Švedijos, Islandijos, Čekijos, Norvegijos, Suomijos mokiniai. „Anksčiau visi buvo įbauginti, mokyklose vyravo griežta tvarka. Todėl ir kalbėti apie tokius dalykus buvo nepriimtina. Dabar situacija kitokia: mokiniai kontroliuojami daug mažiau, jie gali diskutuoti su mokytojais, tartis, klausti patarimų. Kuo daugiau bus kalbama apie patyčias, tuo geresnių rezultatų pasieksime“, – įsitikinęs Z.Popovas. Tačiau jis pripažino, kad tokios programos, nors ir veiksmingos, yra tik lašas jūroje, nes problemos šaknys glūdi labai giliai.

Mergaičių smurtas žiauresnis

„Patyčių problema opiausia 3–10 klasių moksleiviams. Būtent tokio amžiaus jaunuoliai jas patiria dažniausiai“, – pasakojo psichologė R.Bublienė. Vis dažniau jaunuoliai imasi psichologinio smurto. Tam aktyviai naudoja naujausias technologijų priemones: mobiliaisiais telefonais siuntinėja trumpąsias žinutes, internete platina nufilmuotus kompromituojančius ir žeminančius vaizdelius, nuotraukas. Niekur nedingo ir muštynės bei prasivardžiavimai, apsistumdymai, apsispjaudymai.

„Šiandien dažnai grupė jaunuolių savo auka pasirenka vieną vaiką. Būsimas patyčias jie planuoja, apmąsto, kada ir ką iškrės, ilgai ir kruopščiai tam ruošiasi. Anksčiau tai vykdavo daugiau spontaniškai“, – apie besikeičiančias patyčių formas pasakojo Z.Popovas. Daugėja ir agresyviai besielgiančių mergaičių. Jų smurtas, nesvarbu, psichologinis ar fizinis, dažnai būna daug žiauresnis nei berniukų.

Visuomenės atspindys

Anot Pilaitės vidurinės mokyklos direktoriaus Z.Popovo, prasta situacija mokyklose ir jaunuolių elgesys neturėtų stebinti. Visa tai – mūsų visuomenės atspindys. „O ar mes, suaugusieji, patys nesityčiojame vieni iš kitų? Kokį pavyzdį rodome? Vaikai juk viską mato ir imituoja. Jie aiškiai mato, kad turtuoliai gali sau leisti daugiau nei neturtingieji, kad stipresni gali daugiau paveikti“, –pasakojo direktorius. Be to, šiandien žmonės labiau vertina gerą materialinę padėtį nei tikrąsias gyvenimo vertybes.

„Tėvai nuolat dirba, todėl neturi laiko savo vaikams, nemato, kuo jie gyvena. Tėvai siekia turtų, o vaikai žlunga“, – neabejojo Z.Popovas. Anot jo, ypač liūdna, kai tėvai vaikus auginti palieka seneliams, o patys emigruoja į kitas šalis, kad daugiau uždirbtų. „Kokia visuomenė, tokios ir patyčios. Iš esmės visko nepakeisime, bet „gydyti“ būtinai reikia. Vaikai šiandien tikrai kenčia“, – neabejojo mokyklos vadovas. Šiandien mokyklose vyksta daugybė įvairių programų: lytinio švietimo, karjeros planavimo ir kt. „Be matematikos ir lietuvių kalbos, vaikus mokome ir gyvenimo“, – tvirtino Z.Popovas.

Mitai apie patyčias

1-asis mitas:   visi vaikai tyčiojasi vieni iš kitų – tai normalus elgesys.

 Realybė.   Kartais manoma, kad patyčios – visiems vaikams būdingas elgesys, todėl į tai neverta kreipti dėmesio. Tačiau ši elgesio forma būdinga ne visiems vaikams. O reaguoti į tai svarbu todėl, kad patyčios skaudina tuos, kurie jas patiria, o kartais – ir tuos, kurie jas stebi.

2-asis mitas:   patyčių visada buvo ir bus – jų neįmanoma sustabdyti.

 Realybė.  P atyčios tikrai nėra nauja elgesio forma. Tačiau netiesa, kad patyčių neįmanoma sustabdyti. Tam, kad jų sumažėtų, pirmiausia reikia apie tai kalbėti ir informuoti suaugusiuosius.

3-iasis mitas:   vaikai privalo patys apsiginti nuo patyčių.

 Realybė. Kartais suaugusieji pataria vaikams: „Būk vyras! Tvarkykis pats“, „Pirmas nepradėk peštis su kitais, bet jei kas nors prie tavęs lenda – duok atgal“. Suaugusieji mano, kad vaikai gali vieni išspręsti patyčių problemą ar pakovoti už save. Tačiau išgyvenant patyčias jiems būtina aplinkinių žmonių – klasės draugų, mokytojų, tėvų – pagalba.

4-asis mitas:   patyčios gali padėti vaikams sustiprėti, užsigrūdinti; kiekvienas vaikas turi mokėti kovoti už save.

 Realybė.   Tikrai svarbu, kad kiekvienas mokėtume apsiginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Jos sukelia daug skausmingų patyrimų ir jausmų. Taigi jos ne stiprina vaikus, bet priešingai – padaro jiems nemažai žalos. Pasitaiko atvejų, kai teroro aukos suserga depresija ar net pasitraukia iš gyvenimo.

5-asis mitas:   prasitarti suaugusiesiems, kad iš tavęs tyčiojasi, yra blogai, nes tu – skundikas.

 Realybė.   Tik papasakojus kam nors apie patyčias, galima pradėti spręsti šią problemą. Pasipasakojimas suaugusiajam nėra skundimas – tai pagalbos prašymas.

6-asis mitas:   fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis žodžiais.

 Realybė.   Nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius yra labai sunku – žodžiai, kaip ir veiksmai, gali labai skaudinti ir ilgai išlikti mūsų atmintyje.

Statistika nedžiugina

  Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau nei 540 vaikų.

  2010 m. patyčias patyrė 52 proc. vaikų, o tyčiojosi 57 proc. vaikų.

  2011 m. patyčias patyrė 51 proc. vaikų, o tyčiojosi 55 proc. vaikų.

Eglė Valionienė

www.valstietis.lt