V. Savukynas. Sveiki atvykę į naują šaunų pasaulį – patyčių pasaulį

Kodėl kiekvieną dieną tyčiojamasi iš politikų? Aišku, kodėl – patinka. Juk kas gi gali būti saldžiau, kai įgeliama politikui. Jis turi didelę galią, gali priimti ar pakeisti įstatymus, tačiau yra bejėgis prieš patyčias. Kodėl tyčiojamasi iš tų, kurie kažkuo išsiskiria iš kitų? Todėl kad yra baltos varnos, o iš baltų varnų visur ir visais laikais tyčiojamasi. Kodėl tyčiojamasi iš tų, kurie niekuo neišsiskiria? Nagi, tyčiotis yra labai smagu. Kaip atimsi iš savęs šį malonumą.

Reklama

Kodėl patyčios veši ne kur kitur, o socialiniuose tinkluose? Juk niekas neverčia tyčiotis ir skaudinti kitus, niekas už tai nemoka (dažniausiai). Kodėl taip patinka patyčios? Ir tai ne vien tik Lietuvos fenomenas, pasižiūrėkime kad ir į Jungtines Valstijas. Kokia ten vyko prezidentinė kampanija – ohohooho! Tad klausimas yra fundamentalus – kodėl patyčios tapo neatsiejama mūsų viešojo gyvenimo dalimi?

Didžios viltys ir dar didesnis nusivylimas

Su internetu buvo siejama gausybė vilčių. Vienos išsipildė, kitos – nelabai. Štai pradėjus plisti internetui, buvo piktdžiugiškai aiškinama, kad pagaliau atėjo aukso amžius, o teisybės iškraipytojai ir nutylėtojai – žurnalistai, redaktoriai, jau nekalbant apie žiniasklaidos priemonių savininkus – dabar verks, nes kiekvienas galės paskelbti tokias naujienas, kurias norės, ir turės galimybę išsakyti savo nuomonę visais jam rūpimais klausimais. Ir nebus jokių cenzorių, kurie prieš tai perskaitys ir spręs, ar leisti viešai publikuoti tokią nuomonę, ar ne.

Įvairiausi teoretikai aiškino, kad žurnalistai praneša ne visas naujienas, ne visos nuomonės atsispindi vertinant įvykius. Žodžiu, jie ne informuoja, bet formuoja mūsų nuomonę. Jie ne atspindi realybę, bet ją konstruoja. Ir tik nuo mūsų sąžinės priklauso, ką apie žurnalistus galvojame: per kvaili, nupirkti, tinginiai?.. Bet galas tokiam pasauliui. Šiandien kaip niekad lengva pranešti visus svarbius įvykius ir išsakyti savo nuomonę visais klausimais, kurie pačiam atrodo, kad yra svarbūs. Net savos internetinės svetainės nereikia kurti, užtenka socialinių tinklų: „Facebook“, „Twitter“ (kuris Lietuvoje nėra populiarus), ar „Google+“ (jis taip pat nėra populiarus).

Ir kas paaiškėjo? Ogi tai, kad ryškiausios naujienos, kurias gali pranešti absoliuti dauguma žmonių, yra savo šuniuko rytinis pasiusiojimas prie lovos, naujiena pasauliui, ką valgai pietums, ir asmenukė, kai nebeturi, ką pasakyti. Yra atlikti labai įdomūs tyrimai. Pasirodo, kai žmogus įsikelia asmenukę, jo smegenyse sužadinami tie centrai, kurie yra atsakingi už atlygį. Argi nėra nuostabus pasaulis? Anksčiau reikėjo straipsnį parašyti, malkas sukrauti, tvorą sutaisyti, indus išplauti, kad užsidegtų smegenų atlygio centrai. Dabar užtenka nusifotografuoti save ir patalpinti „Facebooke“. Rojus į žemę jau atėjo.

Tačiau šis tobulas pasaulis turi baisią ydą. Tiesiog kosminę neteisybę. Rašyk, kiek nori, dėk savo nuotraukų, kiek nori, bet esi niekam neįdomus. Milijonai daro tą patį – niekas į tave nekreipia jokio dėmesio (arba tikrai ne tokį, kokio tikėjaisi). Argi nėra apmaudu – gyvenom, tikėjomės, laukėm, kol galėsime išsakyti pasauliui viską, ką tik žinome ir ką tik galime. Ir sulaukėme. Turime visas galimybes, bet mūsų niekas nesiklauso. Niekas negirdi. Šiandienos pasaulyje svarbiausia valiuta yra dėmesys. „Google“, „Facebook“ iš mūsų dėmesio išgyvena ir uždirba milijardinius pelnus. Mes praleidžiame tiek laiko, kad mūsų dėmesį jie brangiai parduoda reklamdaviams.

Kiekvienas iš mūsų turime ribotą minučių kiekį per parą – 1440. Jų nepadaugės, kad ir ką darytume. Klausimas yra toks – kam jas skirsime. Ir mes norime, kad mums dėmesio dalis būtų kuo didesnė. Tačiau taip nenutinka. Tad ką daryti, kad nedėkingas pasaulis išgirstų? Atsakymas paprastas – tyčiotis.

Patyčios – kova už dėmesį

Jeigu netikite, kad patyčios veikia, tai „Facebooke“ pasidalinkite savo dešimties metų tyrinėjimais bei pasityčiokite iš Lietuvos politikų – Pranckiečio, Butkevičiaus, Landsbergio ar Karbauskio. Pamatysite, kas sulauks daugiau dėmesio.

Virtualios bendruomenės panašios į paauglių gaujeles mokyklose. Kaip jos funkcionuoja? Atsiranda lyderis, kuris būdamas stipresnis pradeda tyčiotis iš silpnesnių. Aplink jį sukasi keli pakalikai, kurie visuomet pritaria visoms bjauriausioms patyčioms. Tyčiodamiesi jie pajaučia savo galią ir jėgą. O svarbiausia – jie gauna dėmesį: vieni – pakalikai – pavydžiai pritaria, aukos – skaudžiai kenčia. O dauguma pritariamai linksi, nes jie tiesiog bijo tapti patyčių taikiniu, tai nors ir nepritaria, bet linksi galva ir džiaugiasi, kad tyčiojamasi iš kitų, o ne iš jų. Ar ne panašiai viskas vyksta ir socialiniuose tinkluose? Juk daugelis patyčias „like`ina“ tik todėl, kad jas „palike`ino“ kiti. Nenorima būti „balta varna“, o norima būti su tais, kurie „turi jėgą“, kurie gali „pasityčioti“. Ir dažnai ne tik pritariamai žvelgiama į tokias patyčias, bet ir bandoma sekti tokiu keliu, siekiant suburti savo pakalikus ir tylią pritarėjų masę.

Beje, kaip narkotikų pardavėjai ieško tokių gaujų, kad per jas pardavinėtų kokainą, amfetaminą ir kitokį šlamštą, taip ir šios virtualios bendruomenės turi paklausą ne tik tarp marketingo specialistų, bet ir politikų. Juk tokiu būdu gali lengvai formuoti nuomonę. Ne, ne apie save. Apie politinius oponentus. Neigiamą nuomonę, žinoma.

Vienija – tai, ko nekenčiu, o ne tai, ką mėgstu

Gyvenimas virtualioje erdvėje atvėrė dar vieną paradoksą. Ar žinojote, kad net po Rugsėjo 11-osios JAV buvo daugiau svetainių, kuriose reiškiama neapykanta dainininkei Britney Spears nei teroristui nr. 1. bin Ladenui? Kodėl taip yra? Kaip rodo tyrimai, internetinės bendruomenės linkusios radikalizuotis, t. y. jose vis reiškiamos radikalesnės nuomonės, o joms nepritariantys asmenys tiesiog išmetami.

Realios bendruomenės normaliomis sąlygomis neturi galimybių visiškai izoliuoti „nepritapėlių“, „keistuolių“, juos reikia toleruoti, su jais sugyventi, o vėliau ir iš jų išmokti gerų dalykų. Ilgą laiką mokslininkai Vakarų visuomenėje ir buvo tie keistuoliai, kurių idėjas visuomenė priimdavo tik po tam tikro laiko, dažniausiai jau seniai numirus jų autoriui. Jeigu jie būtų visiškai „ištrinti“ – kaip tai lengva padaryti internetinės bendruomenės administratoriui – iš visuomenės, Vakarai neabejotinai nebūtų padarę tokios pažangos.

Dar vienas dalykas: anksčiau žmonės jungdavosi pagal tai, ką mėgsta, tarkime, roko muziką. Ir tikrai jie neskirdavo dėmesio tam, ko nemėgsta. Juk kas pirks bilietą į nemėgstamos grupės koncertą? Dabar viskas pasiekiama keliais klavišų paspaudimais. Ir tai reiškia, kad žymi dalis žmonių mieliau diskutuoja apie tai, kas jiems nepatinka, nei apie tai, kas jiems patinka. Mus lengviau suvienija tai, kas mums nepatinka. Neapykanta tampa svarbesniu bendruomenės jungiamuoju pagrindu, nei bendros vertybės, bendras tikslas.

Tad ką daryti?

Lengviau yra analizuoti, nei pateikti stebuklingą receptą. Aišku, tikrai interneto neuždrausi. Ir tikrai jis nėra šėtono „išmislas“. Ugnis piromano rankose – kiek daug žalos ji pridaro! Bet dėl piromanų nedraudžiame namuose kūrenti židinį. Taip ir su internetu. O su patyčiomis? Kaip sakiau, lengva analizuoti – sunku patarti. Bet iš kitos pusės viskas yra aišku. Mes negyvename mokykloje, neateis mokytojas ir nesudrausmins patyčių meistrų. Tai ką galime padaryti – tai šiandien liautis tyčiotis ir nedalyvauti patyčių kampanijose. Tai juk paprasta – nebesekite, „nebelike`inkite“ tų, kurie tyčiojasi. Pamatysite, jūsų psichologinė sveikata pagerės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ