Uždarius Panevėžio ir Šiaulių priklausomybės ligų centrus alkoholikų padaugėtų? (2)
Uždarius Panevėžio ir Šiaulių priklausomybės ligų centrus būtų duodama žinia ligoniams, kad savo problemų jie gali ir nespręsti. Taip „Vakarų Lietuvos medicinai“ tvirtino Panevėžio priklausomybės ligų centro vadovės pavaduotoja administracijai ir prevencijai Justina ŠIMANAUSKAITĖ, tik iš žurnalistų sužinojusi viceministro Eriko Mačiūno nuomonę šiuo klausimu.
„Aš nepasakyčiau, kad mes turime mažai pacientų. Žinoma, negalima mūsų lyginti su didžiaisiais centrais. Turime 25 lovas. Nesakau, kad visos jos būna nuolat užpildytos, bet skyriai niekada nebūna tušti. Jei būtų uždarytas ir Šiaulių priklausomybės ligų centras, šiame krašte nebebūtų prieinama tokia pagalba. Žmonės į mūsų įstaigą važiuoja ir iš Rokiškio, Pasvalio, Pakruojo, kitų miestų.
Mūsų centrų uždarymas būtų kaip ir paskatinimas žmonėms nesigydyti. Juk mūsų pacientai sudėtingi, jie patys nelabai nori gydytis, juos būtina motyvuoti, o jei teks važiuoti į Vilnių ar Klaipėdą, gali numoti ranka. Apskritai mūsų nedidelio centro lyginimas su, pavyzdžiui, Vilniaus yra netinkamas. Esame visiškai skirtingos įstaigos, mūsų centras nepalyginamai mažesnis. O galimybė greitai ir patogiai patekti pas specialistą – vienas iš priklausomybių prevencijos būdų. Gydymąsi reikia skatinti. O jeigu pacientui pasakysime, kad jis turi važiuoti per visą Lietuvą į reikalingą įstaigą, tai gali sukelti atmetimo reakciją.
Mūsų centras netgi norėjo vaikų skyrių įkurti, bet teko šios minties atsisakyti, nes nebuvo tam skirtas finansavimas. Per metus į mus kreipiasi gal ir nedaug mamų dėl savo vaikų (apie 100), bet vaikų specialisto neturime, tad juos nusiunčiame į Vilnių ar Klaipėdą. Vaikui važiuoti tokį ilgą kelią pas gydytoją tikrai yra nelengva.
Man nesuprantama, kodėl į priklausomybių ligų gydymą žvelgiama ne taip, kaip į kitas ligas. Juk, pavyzdžiui, jei žmogus ilgą laiką vartoja alkoholį, dažnai suserga ir kitomis ligomis. Ir negaliu sutikti, kad mūsų ir Šiaulių centrus reiktų uždaryti“.
Justinos Šimanauskaitės mintis užrašė Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
