Šeimoje atsiradus trečiam nariui – kūdikiui, į namus pasibeldžia ir nauja dilema: ar leisti mažyliui miegoti vienoje lovoje su tėvais ir kaip ilgai tai galima toleruoti.
Nors jauni tėvai patarimų ieško literatūroje, spaudoje, konsultuojasi su gydytojais pediatrais ir psichologais, klauso senelių ir tėvų patarimų, psichologės Ievos Jasaitytės teigimu, ne paslaptis, kad kai kuriais klausimais – maitinimas krūtimi iki tam tikro amžiaus, miegojimas kartu su tėvais vienoje lovoje, maisto racionas, judėjimas – nuomonės išsiskiria. Visgi kiekvienas atvejis – individualus ir kiekviena šeima atranda savitus problemų sprendimo būdus.
„Kaip kiekviena mama pasirenka skirtingą maitinimo krūtimi laiką, dažnai ateinantį natūraliai, lygiai taip pat ir miegojimo kartu su tėvais laikas ateina ir praeina natūraliai, augant vaikui, šeimai priimtinu tempu. Svarbiausia – išlaikyti ribą ir įpratinti mažuosius gerbti tėvų privatumą“, – sakė psichologė.
Dažnai klaidingai manoma, kad kūdikis iki šešių mėnesių turi įprasti miegoti visą nakties laiką nepertraukiamai. Tačiau kiekvieno vaiko bioritmas individualus, ir netgi jei tėvai stengiasi laikytis režimo, nebūtinai kiekvienas kūdikis gyvens pagal jį. Todėl natūralu, kad kūdikiai, kurie linkę pabusti kelis kartus per naktį ir yra maitinami krūtimi, perkeliami miegoti į vieną lovą su tėvais ar bent jau miega tame pačiame kambaryje.
Natūralu ir patogu
Vaikų miegojimas kartu su motina yra įprastas ir natūralus dalykas gamtoje – pavyzdžiui, tarp primatų, žinduolių. Senovėje moterys vaikus kartu nešiojosi praktiškai nuolat, prisirišusios ar prisikabinusios medžio skiautėmis prie krūtinės.
„Beždžionės ir kiti gyvūnai nešioja savo palikuonis tol, kol jiems sutvirtėja raumenys ir išsivysto savarankiškam judėjimui reikalingi mechanizmai. Lygiai taip pat gamtoje jaunikliai glaudžiami prie patelių ir miego metu“, – paaiškino specialistė.
Dažnai klaidingai manoma, kad kūdikis iki šešių mėnesių turi įprasti miegoti visą nakties laiką nepertraukiamai. Tačiau kiekvieno vaiko bioritmas individualus, ir netgi jei tėvai stengiasi laikytis režimo, nebūtinai kiekvienas kūdikis gyvens pagal jį. Todėl natūralu, kad kūdikiai, kurie linkę pabusti kelis kartus per naktį ir yra maitinami krūtimi, perkeliami miegoti į vieną lovą su tėvais ar bent jau miega tame pačiame kambaryje.
„Taip sutrumpiname kūdikio verksmo laiką, greičiau jį nuraminame. Tėvams pasirinkus miegą kartu su kūdikiu, teks susitaikyti su tuo, kad kurį laiką miegas nebus kokybiškas, – įspėjo psichologė. – Pasirinkus šią strategiją, rekomenduojama vyresniems vaikams leisti išsimiegoti kitame kambaryje.“
Gąsdina rizika
Viena iš priežasčių, skatinančių tėvus atsisakyti mažylio miegojimo toje pačioje lovoje, – kūdikio staigios mirties sindromo baimė.
„Tai reiškinys, dažniausiai pasireiškiantis kūdikiams iki vienerių metų, kai nakties metu sustoja vaikelio širdis ir kvėpavimo aparatas. Nors reiškinio priežastys iki šiol nežinomos, tėvai, kurie savo vaikus nakties metu įkurdina šalia savęs, ištikus šiam sindromui, dėl kūdikio mirties kaltina save. Panašūs atvejai skatina kalbas ir požiūrį, kad nereikia miegoti su vaiku vienoje lovoje, nors tiesioginio ryšio ir nėra. Tiesa, miegant kartu padidėja rizika bemiegant vienam iš tėvų mirtinai užspausti kūdikį“, – sakė I. Jasaitytė.
Išeitis – ignoruoti?
Pasak psichologės, kūdikiai dėmesio trūkumą gali išreikšti vienintele forma – riksmu. Tai vienintelis būdas vaikui parodyti, kad kenčia, jaučia skausmą ar alkį.
Tačiau yra psichologinių krypčių, palaikančių mintį, jog vaikams reikia mokytis nusiraminti patiems. Tai reiškia, kad verkiant vaikui, motina ar tėvas negali prie jo prieiti ir raminti, leisdami vaikui nurimti natūraliai. Žinoma, tėvams būna itin sunku ir skaudu girdėti vaiką ilgai verkiant, prašant dėmesio ar užsigavus, tačiau šio požiūrio šalininkai mano, kad tokiu būdu ugdomas vaiko savarankiškumas bei gebėjimas tvarkytis su užduotimis pačiam.
„Tokiu atveju naktį tėvai kūdikį migdo kitame kambaryje, atskirai, ir jam prabudus nesikelia raminti. Reiktų nepamiršti, kad toks metodas gali būti neveiksmingas – vaikas gali nenustoti verkti. Be to, tai kelia didesnį ar mažesnį stresą kūdikiui“, – įsitikusi I. Jasaitytė.
Trys taisyklės
Kad ir koks požiūris priimtinas jauniesiems tėvams, pasak psichologės, verta prisiminti keletą svarbiausių taisyklių. „Kūdikio negalima ignoruoti. Jei esame pernelyg pavargę jį sūpuoti, reikia su kūdikiu bendrauti judinant ranką, ženklais, niūniavimu, gugavimu ar kitais sugalvotais metodais. Ignoruodami kūdikį galime sukelti negrįžtamų padarinių jo psichikai, skatinti atsirasti nerimui ir baimei. Tinkamai ir nuolat bendraudami su kūdikiu ugdysime jo gebėjimus ateityje bendrauti su kitais asmenimis, empatijos jausmą, draugiškumą, pasitikėjimą, kūrybiškumą“, – kalbėjo I. Jasaitytė.
Tyrimai rodo, kad tinkamas bendravimas ugdo vaiko ateities socialinius gabumus bei lemia gerą fizinę sveikatą. Per pirmuosius penkerius vaiko gyvenimo metus jo smegenys vystosi žaibiškai greitai ir kiekvienas indėlis į jo ateities elgesį bei psichologinę savijautą yra neįkainojamas.
„Kita svarbi taisyklė, kuri dažnai yra laužoma, – neleiskite vaikui įsiverkti. Įsivaizduokite, kad jums labai skauda kurią nors kūno vietą, o galintis jums padėti asmuo įsitikinęs, kad reikia laukti, kol nurimsite, – kokius jausmus jums keltų tokia situacija? Norint išvengti dar didesnės žalos, vaiką visada reikia nuraminti ir stengtis kuo greičiau išsiaiškinti jo verksmo priežastį“, – teigė psichologė.
Trečias svarbus dalykas kūdikių visaverčiam vystymuisi – taktilinis kontaktas, kitaip tariant, glaudimas, lietimas, glostymas.
Gerbti visų šeimos narių norus
Nors psichologų nuomonės apie vaikų guldymą į tėvų lovą yra prieštaringos, visi sutaria, kad reikia vadovautis protingumo principais.
„Pirmiausia, reikia tai daryti tinkamai ir apgalvotai, tam, kad būtų išvengta mažylio užspaudimo, uždusinimo, – kalbėjo ji. – Taip pat reikia nepamiršti, kad miegas kartu yra normalu tol, kol tai priimtina ir mamai, ir tėčiui. Jei kažkuriam iš tėvų tai pradeda kelti nepatogumų, reikia ieškoti bendro kompromiso situaciją spręsti.“
Jei ūgtelėjęs vaikas vis dar nori gultis į tėvų lovą ar ateina į ją būtent užmigti, psichologė patarė pabūti su juo lauke prieš miegą, žaisti intensyvių fizinių žaidimų, kitaip tariant, išvarginti mažylį, kad jis užmigtų savaime savo lovoje.
„Galima vaiką užmigdyti jo lovoje, apkabinant jį, pasekant pasaką, apkamšant, kad mažylis jaustųsi saugus, ramus ir galėtų užmigti“, – sakė I. Jasaitytė.