Transplantacijos įstatymas. Kada sulauksime „numanomo sutikimo“ modelio?

Naująjį transplantacijos įstatymą Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM rengė dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – dėl būtinybės perkelti Europos Parlamento ir Tarybos organų direktyvos nuostatas, jose vienas iš svarbiausių akcentų – kokybės ir saugumo reikalavimai. Kita priežastis – donorystės ir transplantacijos proceso aktyvinimas. Kuriant įstatymą, buvo nuolat konsultuojamasi su įvairių sričių specialistais.

 Aktyvėjant organų mainams tarp šalių, šalys turi pasitikėti donorinių organų saugumu ir kokybe. Todėl būtina vadovautis vienodomis nuostatomis ir kriterijais. Šiuo metu Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje taip pat yra keičiami teisės aktai, peržiūrimos nuostatos. Dauguma nuostatų Lietuvos teisės aktuose buvo ir iki šiol, tačiau jie tobulinami, teoriniai dalykai derinami su praktika.

 Naujajame donorystės įstatyme (jo projekto pavadinimas „Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pakeitimo įstatymas“) yra keletas naujovių. Siūloma įteisinti galimybę sutikimą po mirties tapti organų donoru išreikšti ir internetu. Iki šiol sutikimą galima pasirašyti medicinos įstaigoje, donorystę viešinančių akcijų metu. Jų metu žmonės, ypač jaunesnioji karta, teiraujasi, kodėl negalima savo valios išreikšti internetu, nes būtiną konfidencialumo principą galima išlaikyti, pavyzdžiui, panaudojant elektroninės bankininkystės sistemą ir asmens tapatybės kortelės duomenis.

Siūloma keisti artimųjų atsiklausimo tvarką. Iki šiol galioja tvarka, kad sutikimą mirusiojo organus aukoti donorystei gali duoti sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, broliai ir seserys. Atsižvelgiant į statistinius duomenis, kad vidutinis donoro amžius didėja, siūloma nustatyti, kad artimųjų būtų atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Taip pat siūloma įteisinti galimybę klausti artimųjų apie mirusiojo valią. Transplantacijos srityje pažengusiose šalyse yra toks modelis, kuris vadinamas „numanomo sutikimo modeliu“. Tai reiškia, kad žmonės, kurie gyvi būdami neišreiškė raštiško nesutikimo donorystei, laikomi neprieštaraujančiais donorystei. Tokiais atvejais mirusiojo artimieji nuošalyje nepaliekami, jie yra informuojami apie giminaičio valią. Praktika rodo, kad dažnai žmonės nepasirašo sutikimo ne dėl to, kad prieštarauja donorystei, o dėl to, kad neturėjo laiko nueiti į gydymo įstaigą, pamiršo paprašyti sutikimo blanko, gydytojas neturėjo laiko ar panašiai, tačiau šeimoje būna aptartas donorystės klausimas.

Naujajame įstatyme siūloma išplėsti donorystės ribas. Kadangi donorų trūksta, siūloma greta gyvosios donorystės (kai artimas giminaitis paaukoja vieną inkstą ar dalį kepenų) įteisinti porinės donorystės rūšį. Tai dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros donoro organas tinka kitos nesuderinamos poros recipientui, (ir galimas analogiškas apsikeitimas organu iš antrosios poros donoro – pirmosios poros recipientui). Poros turi būti susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu.

 Naujajame įstatymo projekte siūloma nustatyti žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos procese dalyvaujančių institucijų – Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos, Nacionalinio transplantacijos biuro, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos – kompetenciją, teises ir pareigas.

Nacionalinis transplantacijos biuras